BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ten, kur visi

2011-05-21

Kaip kartais man viskas atsibosta, kaip norisi pabūt banaliai. Pamiršti visus kontra-, ir įsilieti į bandą. Pilkais megztukais iki kelių ir raudonais nagais, dirbtinai retkarčiais šypsotis ir  nuoširdžiai ant visų pykti. Manimi netiki, kai sakau, kad žudau žmones, o įkalčius sudeginu, ir ačiū dievui. Mažiau problemų. (šypt)

O kodėl aš negaliu kaip eilinė mergaitė paverkti, kad man nesiseka? Kodėl aš nemoku būti kale, kartis ant kaklo ir šypsotis į veidą, nuviliojus svetimą vyrą? Paisau tik savo pačios dorovės normų, bet paisau, ir kažkas kirba, neleisdamas būti. Jaučiuosi tarsi vaikščiodama degančiu lynu virš bedugnės, o paklausta, ar man gerai sekasi, pasimetu nebežinodama, ką atsakyti.
- Blogai ! Juokauju. Man juk viskas visuomet būna gerai. Kitaip negalėtų.
Sakiau, nereikia bijoti būti tuščiais žmonėmis, bet pati to bijau. Turiu šešias valandas, kad vėl šypsočiaus, kad būčiau laiminga, kad būčiau tokia, kaip visuomet. Nenoriu. Nenoriu būti ten, kur visi. Ar blogai, ar blogai, jei brangiausi žmonės atsibosta ir tampa nebepakenčiamais? Galybės klausimų, tik ar kas gali atsakyti?

Rodyk draugams

Nereikia bijoti:

2011-05-19

  • kai paklausia, kur ir vėl buvai, atsakyti, jog dėl užlūžusio serverio nežinojai, kur eiti
  • per dešimtį minučių atsiradusių keturių nuorūkų peleninėje
  • kalbėti su sienomis, o ne su žmonėmis
  • apsikabinti, kai tik to norisi
  • daužyti kaljanus, kuriais rūkėm prisiminimus
  • šaipytis iš praeities
  • savęs
  • būti tuščiam.kartais

Rodyk draugams

Geriau bėk.

2011-01-09

Žiūrėdama į niekur, pro nešvarų langą. Paskęstu, nors jaučiu šalia esantį.

Variklis šilku riaumoja, viena ranka ant mano šlaunies. Juodą pasaką skaitau, žiūrėdama į priekį. Negaliu sau atsakyti. Negaliu, nes neturiu logiško atsakymo. Išvis, kas yra logiška tarp manęs ir Tavęs? Naktyje pradingusios istorijos, kurios niekada neišvys dienos šviesos…

Ramus balsas ir karštos akys. Dar karštesnis nenuspėjamumas, prisilietus prie lūpų. Kodėl aš čia? Mylėjau Tave per visus randus, visas kulkas, per visas sienas, kurias bandei statyti. Kodėl aš nebijau? Kodėl veidu nugriuvus į pagalvių tūkstančius, duslius atodūsius nusiunčiu Tau mintimis. Mylėjau, pats juokingiausias žodis, kalbant apie save. Nes aš žudžiau, juk sakei. Skausmui, matyt neįmanoma atsispirti. Kartais skauda gerai.

Ir toliau pasiduodu jėgai, einant tamsiu kiemu link durų. Žinau neatsisukti, nes Tu vis dar ten. Man nebereikia svajoti, nes tu mano realybė.

Š’g.

Rodyk draugams