BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įkyriai skamba galvoje. Norėčiau sakyti, kad tai tikrai buvo geriausias sprendimas per visą mano gyvenimą, bet jis toks nebuvo. Tai net nebuvo mano pačios sprendimas. Žaidžiu vyriškai. Kad ir kaip būtų sunku, atsitraukiau nuo Tavęs, suklupau kitų glėbiuose, užmigau svetimuose pataluose ir glosčiau nepažįstamas lūpas. Alkūnių ir kelių linkiuose aš dar jaučiu Tavo pirštus, Tavo bučinius ir kraujo skonį.

Mes visi tokie patys. Nebebijom kristi, tai mums natūralu, ir atsistojame aplinkiniams net nespėjus susivokti. Kai pavargstame stabdyti, pasileidžiame visu greičiu, kol priartėjame prie lygumos. Ten kartais dar čiuožiame iš inercijos, o kartais spiriamės ir šokinėjame, kol vėl pasiekiame nuokalnę. Į apačią leidžiamės su džiaugsmu, su dar didesniu kylame į viršų. Ten dažniausiai būna baimės ir atšiauraus vėjo, kartais apgaulingo ledo, todėl stengiamės tai įveikti kuo greičiau, bet apačioje to trūksta ir mes vėl kylame. Visą gyvenimą - kylame ir leidžiamės, krentame ir keliamės. Niekada nepavargstame, nes neturime tam laiko.

Rodyk draugams

Aš dar niekada nebuvau tokia laiminga. Dar niekad nesijaučiau taip savo vietoje ir savo laiku. Nenustoju šypsotis, ilsiuosi ir dirbu, man neužtenka laiko, bet prioritetai susidėlioja savaime ir nereikia niekur plėšytis. Viskas taip gražu tarytum kokiam idealistiniam paveiksle, ir kartais man atrodo, kad tuoj tuoj kažkas susprogdins burbulą ir aš skaudžiai nukrisiu ant žemės; bet tai nesitęsia ilgai, ir aš vėl dalinu savo laimę, nes grupėje džiaugtis smagiau. Neberūpi, ar tai buvo seniai lemta, kaip man sako nekviesta būrėja. Niekas nebesvarbu, nei vakar, nei rytoj, svarbiausia, kad yra dabar, o dabar yra nuostabu. Ne rytoj viskas bus gerai; šiandien viskas yra puikiau.

Suprantu, kad tai nesitęs amžinai, aš pakeisiu vietą ir galbūt pasikeis žmonės, bet tikiu, kad dabar, kai jau žinau, kaip atrodo tikra laimė, aš mokėsiu ją kurti kitur. O sukūrus puoselėti kaip gležną medelį su viltimi, kad jis prigis.

Aš norėčiau, kad kiekvienas Jūsų būtų taip pat nuoširdžiai laimingi. Tikrai.

Rodyk draugams

Vėsesniais vakarais mums patikdavo leisti laiką motinos svetainėje. Ji išeidama užkurdavo židinį ir palikdavo ant stalo butelį vyno ir dvi taures, nesitikėdama jų čia rasti grįžusi po keleto parų. Lygiai taip nesitikėjo rasti ir prišildyto kambario arba mūsų. Kol jis išvarydavo motinai iš garažo automobilį, aš sėdėdavau ir stebėdavau ugnį. Grįžęs pripildavo vyno ir stengėsi mane bent keletui minučių pritraukti arčiau ugnies, teisindavosi tuo, kad kažkada jis išvažiuos, o aš taip ir nemokėsiu tinkamai mėtytį malkų. Iš tiesų jis dievino mano dilbius, kai pasiraitodavau rankoves nuo karščio. Dar jam patiko matyti mane įraudusiais skruostais, šypsodavosi žiūrėdamas į mane, ir aš negalėdavau atsilaikyti - išsišiepdavau ir pati ir susisukdavau jo glėbyje. Atsisėdavau, kai reikėdavo įmesti dar malkų, ir situacija kartodavosi. Dar kartais sukdavom vyšninį tabaką į perfekcionistiškai lygias cigaretes, iš lėto rūkydavom, šypsodavomės, gerdavom vyną. Jis juokdavosi, kad aš su megztiniu ir basomis pėdomis, o aš sakydavau, kad megztinio nusirengimas yra daug labiau viliojantis negu kojinių. Būdavo priverstas sutikti ir kaskart primindavo, kad tebemylėtų mane, net jei ir imčiau nešioti kelnes. Pabučiuodavau jo kaklą, o jis tik dar labiau mane prisitraukdavo. Taip, tai buvo geriausi mano šaltieji mėnesiai per visą gyvenimą. Tikiu, kad bus ir geresnių, ir žinau, kad kiekviena mergina to nusipelnė.

P.S. Jei Jūsų išrinktasis šito nesupranta, greičiausiai, Jūsų pasirinkimas yra blogas. Šypt.

Rodyk draugams

Durys ir sutemos

2011-08-02

Kankinu save pjaustydama pirštus į “84-ųjų puslapius, jie nekraujuoja, nei vienas lašas fluido neužtiško ant kaimyno biblijos. Galbūt aš jau mirus, sakau sau ir netrukus užsinoriu gerti. Ne, visgi gyva.

Artimiausioje parduotuvėje permoku už vandenį ir nuslydusi nuo žmonių žvilgsnių, susirangau prie ginkmedžio. Tylu, tik kažkur tolėliau klykia vaikai, persisotinę savo įgimtomis psichologinėmis žiniomis, begioja per gimdytojų instinktus. Niurzgia taip garsiai, kad net matau jų norus – poniai, barbės, mašinos.

Man patiktų atsukti kelias valandas atgal, sustabdyti save ir paklausti – ar tu to tikrai nori? Gal net smagu būtų taip klyktelėti it anie vaikiščiai. Ar bent jau kontempliuoti su savimi, paliečiant antrininką tokį tikrą, kaip ir vandens buteliukas, o ne vis tuos sudžiuvusius jausmus. Kurie perdėm vadėjasi į tuštumą.

Galbūt aš neklystu ir po daugelio Merkurijaus dienų sau padėkosiu. Už tai, kad nebėgau, o pasilikau. Kad išlikčiau saugi, juk tai svarbiausia? O kas mus apsaugos nuo savęs pačių? Nuo pirmos ir paskutinės cigaretės, nemylimos antrosios pusės ar net nuo… savo vaikų?

Kol kas aš rami, man labai patinka būti vienai. Ypač galvoje.

Lapė

Apie dienas, kaip pasirašomi nuosprendžiai, keičiantys gyvenimus. O juk viskas tetrunka vos kelias minutes.

Rodyk draugams

Grynų gryniausia tiesa, (visur).

Gyvenimas yra slightly pošlas,- kaip pasakytų vienas draugas. Prie to priprantama, bet koktu, kai imama tuo piktnaudžiauti. Tuomet jau geriau užsičiaupti visiškai, ir eiti toliau žaisti tinklo.

Tai, kad kalbu su sienomis, dar nereiškia, kad kalbėsiu ir su Tavimi,- pasakytų kitas draugas. Tai, kad glostau Tavo kojas, dar nereiškia, kad valysiu Tau langus,- sakau aš.

Truputėlį baisu, truputėlį smalsu, truputėlį jaučiu, kad nieko nebus. Dabar (ne)laukiu šeštatadienio ir džiaugiuosi, kad turiu Tave. Šalia, nežinau kaip, bet turiu. Turiu taip pat, kaip jūrą, skalaujančią kojų pirštus ir smėlį plaukuose, kaip sirpstančias vyšnias per gimtadienį ir lipnias granatų sultis, kaip gyvenimą šiandien ir mirtį vakar ar rytoj. Viską mes turim, tik to nematom. O galėtume.

Rodyk draugams

(kad viskas būtų taip, kaip turi būti, pirmiausiai įsijunkite muzikinį foną)

Tiesa: kitame gyvenime nebūsiu , neprisiminsiu, kas buvo dabar ir turbūt darysiu klaidas tas pačias. Dėl kažkokios jėgos, dėl kažkokio spyrio į pasturgalį aš nepasikeisiu. Ir dabar nesikeičiu. Amen.

Pirštai lindo pro prairiusias siūles, mačiau išklišusius jos aukštakulnius ir bandžiau įsivaizduoti, kad moteris ataugusiomis šaknimis yra gražuolė, kurią vedžiau prieš 15 metų. Mes vaikų neturime, tik tie pagimdyti žiurkiūščiai nuo kaimynų sisioja ant kilimų, tada vadintų persiškais. Atsiprašau, sakau mielam jų tėvui ir jis išgeria į mano sveikatą.

„Išeisiu iš namų“ – konstatuoju faktą ir užsitraukęs klyną nusėlinu prie laukujų durų. Norėčiau čia rasti panaudotą prezervatyvą, gi pavasaris, o pavasariais meilės būna, na ir kas, kad tik liūdnai fiziškos. Čia tamsu, perdegusios lemputės nekeičiamos, o man klaikiai trūksta oro. Grabinėju žemę – nieko. Nėra prezervatyvo, nėra mano kojų, nėra mano grindinio, tik masė į kurią skverbiasi mano trumpėjantys pirštai. Mano pirštai.

Randu išsigelbėjimą.

- Seselę suvalgiau, berželį suvalgiau, meilę suvalgiau… – supuosi metalinėje lovoje be čiužinio. Niekas negirdi, niekas nemato, tik dar vienas pikdžiugiškas juokas suvarsto raiščius man į ausis. 500 mg džiaugsmo, 500 mg ramybės, 500 mg nubalina mano akis ir aš nemąstau. Aš leidžiu pagaliau sau nebūti.

Išsigelbėjimo nėra.

Mūsų tautai reikia mesijo, mūsų pasauliui reikia mesijo. To mesijo su barzda, kuri švelni it būtum naudojęs kondicionierių iš reklamos. Mums reikia mesijo gražaus kaip dievo, mums reikia Kenedžio gražaus kaip dievo. Mums reikia dievo Kenedžio.

Obama nėra mesijas, sako mano cereal berniukas, sako, kad aš taip pat juo nesu. Nesu ir genijus, tik žmogus galvojantis apie moteris, kurios nėra ir nebuvo mano. Nieko neišradau, nes viskas jau išrasta, nes viskas sugalvota, kruopščiai užrašyta ir tai kuo pabusiu rytojaus ryte yra tik viena iš nesėkmingų kažkokio autoriaus ekranizacijų.

Tik klausimas vienas - kokiame kino teatre mane rodis? Ar gausiu nemokamus bilietus į premjerą?

….

Kai rašiau šitą buvau laiminga, kai parašiau, tapau dar laimingesnė, tik vėliau vienam žmogui parodžius man savo tikrąjį veidą supratau, kad laimingu būti yra tiesiog kvaila. Pasitikėti kažkuo absoliučiai irgi.

už vyrišką giminę, už nevėkšlas obamas ir nemokančius atsiprašyti žmones.

Lapė

Rodyk draugams