BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Svarbiausia, jog pagaliau supratau, kad aš beveik nieko negaunu iš pirmo karto. Viskas ateina bent jau iš antro. Juk ir Romos niekas nepastatė per dieną. Girdi?

Eiti būtinai reikia aplinkeliais, kad būtų pretekstas šokinėti per balas susikibus už rankų arba tiesiog pakylėti mane arčiau dangaus. Juk batyčių gaila, o ir kojos jau nebepridengiamos pėdkelnėmis, o ploniausias paltas vos dengia pečius. Kam gali rūpėti, ką pagalvos kaimynė, dienas skaičiuojanti prie plastikinio lango? Ar ex-draugė, kuri taip viskuo dalijosi, kad siųsdavo ašaras per didžiausią atstumą ir pamiršdavo mano teisę būti laiminga?

Dabar man svarbiausia, kad aš esu laiminga. Nors ir trūko lietaus ar žvaigždžių, nes vidutiniškai apniukęs dangus vis dar šiek tiek erzina, kaip ir visos kitos vidutinybės.

P.S. Net jei ir būtų šalta, aš apsirengčiau šilčiau, bet palto vistiek neužsegčiau. Rengiausi ne tam, kad viską slėpčiau. O ir pamušalas juk visai gražus.

P.P.S. Man šiek tiek Jūsų gaila, jei viską čia priėmėt tiesiogiai. Tikrai.

Rodyk draugams

Blogi sprendimai sukuria geras istorijas. Ir pamirštu, vardan ko gyvenu - gerų sprendimų, ar gerų istorijų. Dėl savęs,- šnabžda.

Pamažėl banalėjam, pamirštam savas taisykles, nuostatus ir principus. Nejau tikrai pavasarį visi supanašėja? Ar daug tokių, kurie ir vėl susigadina skrandžius (dievaži, gal žinote, ką daryti, kad tai praeitų?), skraido padebesiais, pradeda rūkyti, nes jau šilta, jau naktimis nereikia iki kaklo užsisegti palto, ir galima kalbėti tol, kol užsinorima kitos cigaretės. Tada supranti, kad tikrai per ilgai standartams. Ir nusišypsai, nes taip gera lengva. Ir baigiasi viskas dviprasmiškai. Ir atsiranda šitaip keisti sprendimai. Nežinia, pagal kurias normas jie geri, pagal kurias - ne? Kadanos sužinosiu, o dabar sublimuoju. Ir, žinai, kadanors norėsiu Tavęs šalia. Kadanors.

Rodyk draugams

Maži žmogyčiai siauromis akimis apsupę mane ir bando savuosius sielos veidrodžius išplėsti sintetiniu sutirštėjusiu tušu. Braukia pirštais Jums per nugaras, ir visi galvoja, jog pirštai skirti tik glostymui. Jie tegali poliruoti.

Iš po nagų laša kraujas, nes reikėjo šlifuoti. Atsargiai, pirštų galiukais, braukyti per lygų paviršių tol, kol oda nebeištvernia, pratrūksta. Krauju paženklintos cigaretės lieka ant stalo kampo.

Stalo, kuris stovi tirštu ūku apgaubtame kambaryje. Jis kvepia cigarečių dūmais, šiek tiek atmieštais mylimiausiais kvepalais. O žmonės vis klausia, kodėl tu kvepi, juk neturėtum, tavo kambrayje smirda.

Subjektyvumas.

Raukytis nuo sūrio kvapo, kurio prancūzai net nejaučia, užsidengti nosį skara užuodus vyriškus kvepalus, kai merginos dėl jų pavirsta į balutes.

Gyvenu tik todėl, kad man dar leista būti gyvai. Einant pavojingais keliais galvoti, kiek lavonėlių kątik sumindžiau. Šimtą tūkstančių ar septynis milijonus aštuonis šimtus trisdešimt šešis. O gal nė vieno. Žiūriu tiesiai prieš save, o matyti tesugebu nuogą vyro kūną su septyniomis atsivėrusiomis stigmomis, iš kurių išaugę žydi raudoni

Bijūnai.

Rodyk draugams