BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

The Ugly Truth.

2012-04-09

Laikas bėga, o Tavo kvapas vis dar toks pat.

Plaukuose ir ant drabužių. Ant pagalvės ir ant odos. Keista Tau sakyti “Ne.”

Laikas bėga, o Tu vis dar negali man atsispirti. Ar sunku manęs vengti? Tūkstančiai klausimų, kurie niekada neišvys dienos šviesos. Pasidavę aplinkos garsams, judėjom drauge. Lipšnūs delnai, lipšnūs pirštai. Noriai lietei mano klubus ir neįsivaizdavai, kad bėgsiu nuo Tavęs tekinom. Pernelyg gerai žinau, kad skaudės man, o ne Tau. Nenorėjau Tavo pusės tada, nenoriu ir dabar. Noriu abiejų. Nuo kairės iki dešinės, nuo šviesių plaukų iki pirštų galiukų. Nuo A iki Ž…

Šviesoms nusileidus ant Tavų akių, pamiršau prisiminti. Nustūmiau akimirkai išgyventas nuoskaudas bei prisiminimus. Akimirkai, pajutau rankas slystančias savo nugara. Akimirkai, pajutau savąsias Tau po kaklu. Nustok būti Tiesa. Nustok būti protingas. Būk vėjavaikiškas ir negalvok kas bus rytoj, bent akimirkai. Tai akimirkai, kuri užtrunka iki paryčių.

Šįkart aš buvau Tiesa. Šįkart pamiršau vėją ir spontaniškai svetimas pagalves. Nes akimirkos baigiasi ir lieka tik Tavo kvapas.

Š’g.

Rodyk draugams

Vėsesniais vakarais mums patikdavo leisti laiką motinos svetainėje. Ji išeidama užkurdavo židinį ir palikdavo ant stalo butelį vyno ir dvi taures, nesitikėdama jų čia rasti grįžusi po keleto parų. Lygiai taip nesitikėjo rasti ir prišildyto kambario arba mūsų. Kol jis išvarydavo motinai iš garažo automobilį, aš sėdėdavau ir stebėdavau ugnį. Grįžęs pripildavo vyno ir stengėsi mane bent keletui minučių pritraukti arčiau ugnies, teisindavosi tuo, kad kažkada jis išvažiuos, o aš taip ir nemokėsiu tinkamai mėtytį malkų. Iš tiesų jis dievino mano dilbius, kai pasiraitodavau rankoves nuo karščio. Dar jam patiko matyti mane įraudusiais skruostais, šypsodavosi žiūrėdamas į mane, ir aš negalėdavau atsilaikyti - išsišiepdavau ir pati ir susisukdavau jo glėbyje. Atsisėdavau, kai reikėdavo įmesti dar malkų, ir situacija kartodavosi. Dar kartais sukdavom vyšninį tabaką į perfekcionistiškai lygias cigaretes, iš lėto rūkydavom, šypsodavomės, gerdavom vyną. Jis juokdavosi, kad aš su megztiniu ir basomis pėdomis, o aš sakydavau, kad megztinio nusirengimas yra daug labiau viliojantis negu kojinių. Būdavo priverstas sutikti ir kaskart primindavo, kad tebemylėtų mane, net jei ir imčiau nešioti kelnes. Pabučiuodavau jo kaklą, o jis tik dar labiau mane prisitraukdavo. Taip, tai buvo geriausi mano šaltieji mėnesiai per visą gyvenimą. Tikiu, kad bus ir geresnių, ir žinau, kad kiekviena mergina to nusipelnė.

P.S. Jei Jūsų išrinktasis šito nesupranta, greičiausiai, Jūsų pasirinkimas yra blogas. Šypt.

Rodyk draugams

Jis su kostiumu. Jis be marškinių, nes juos pasiėmiau aš. Jis su šypsena. Pačia gražiausia šypsena pasaulyje. Ji tik man man ir man. Susitikus vidury kelio, kurį abu kertam į skirtingas puses, tik ta šypsena ir belieka. Ir  tas erzinantis įprotis rankas visuomet laikyti kišenėse. Kažkaip atrodo, kad šalia jo telefono ir rankos, toje kišenėje ir ta dalis manęs, kurią jis pasiėmė. Neatsisklausęs, žinoma. O kur daugiau jis ją galėtų laikyti?

Įdomu, ką dabar jis manyje parašys. Būdamas šalia įrašė daug ką. Tik sapnuodama pajėgiu viską prisiminti. Tvirtai žinau tik vieną - ta iš mano veido jau daugiau nei metus taip ir nedingstanti šypsena - tikrai jo darbas. Pasekmė. Ne rutina. Paradoksalu, bet viskas juk prasidėjo juokais. Baigėsi šypsenomis. Šiąnakt sapnavau garsą izoliuojantį rūką. Jis stovėjo toli nuo manęs, bet aš vis tiek girdėjau, kaip jis mane šaukė. Nors ir vaizdas, ir garsas buvo intensyviai slopinamas. Aš žinau, kuo tas slopinimas vardu.

Rodyk draugams

Aš Lauksiu.

2011-03-11

Spalvotom dienom, juodai baltom naktim. Kai žiema atsisveikins mojuodama rožine pašvaiste, o pavasaris apgaubs žvaigždėtu dangum. Kai vasara žingsniuos įdegusiom kojom, o ruduo nuplaus karštus delnus.

Geriu tavo arbatą. Juodą, stiprią. Stipresnės neesu gėrusi. Vakar kvepėjau tavimi. Sunku, kai negaliu tavęs užuosti. Kaip tik dabar panardinčiau savo nosį į tavo raktikaulį, kur kvepi stipriausiai. Prisipažinau, nemėgstanti tavęs paleisti. Tavo akys žiūrėjo į kelią, pirštai virpėjo ant oda aptraukto vairo. Stiprus žandikaulis, stipresnis nei ši arbata, virpėjo. Tyliai pabučiavusi į lūpas, paleidau.

Ar šis vyras kadanors supras, kokia stirpi gali būti moters širdis?

Š’g.

Rodyk draugams

Mus skyrė miškai, upės, ežerai. Nuo pievų rūkas kilo. Skirtingose miesto pusėse, sėdėjom vienas prieš kitą.

Žaibo greitumu, atmerktomis akimis, pamačiau ateitį. Tarp paslapčių, kurios plėšo mano vidinius organus. Tarp nutylėtų sakinių, nutylėtų žodžių, nutylėtų simbolių. Su pilvu, pripildytu drugeliais rudomis akimis. Šiltais delnais save apkabinusi, pasisuku į šoną ir juokiuosi. Ar kadanors nugalėsiu tai, ko neturiu. Ar tai ką turi Tu ir Ji, kada nors bus įveikiama? Iš tavo šypsenos blausioj kambario šviesoj- sunku spręsti kas bus rytoj. Kas bus poryt, kas bus už mėnėsio?

Tyla, tai garsiausia rauda. Lietui lyjant, vandeniui pavirstant ledu, vis kartosiu neapgalvotus sprendimus. Pasikartojančiai atsivers durys. Pasikartojančiai apkabins rankos. Pasikartojančiai lauks širdis.

Š’g.

Rodyk draugams