BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš dar niekada nebuvau tokia laiminga. Dar niekad nesijaučiau taip savo vietoje ir savo laiku. Nenustoju šypsotis, ilsiuosi ir dirbu, man neužtenka laiko, bet prioritetai susidėlioja savaime ir nereikia niekur plėšytis. Viskas taip gražu tarytum kokiam idealistiniam paveiksle, ir kartais man atrodo, kad tuoj tuoj kažkas susprogdins burbulą ir aš skaudžiai nukrisiu ant žemės; bet tai nesitęsia ilgai, ir aš vėl dalinu savo laimę, nes grupėje džiaugtis smagiau. Neberūpi, ar tai buvo seniai lemta, kaip man sako nekviesta būrėja. Niekas nebesvarbu, nei vakar, nei rytoj, svarbiausia, kad yra dabar, o dabar yra nuostabu. Ne rytoj viskas bus gerai; šiandien viskas yra puikiau.

Suprantu, kad tai nesitęs amžinai, aš pakeisiu vietą ir galbūt pasikeis žmonės, bet tikiu, kad dabar, kai jau žinau, kaip atrodo tikra laimė, aš mokėsiu ją kurti kitur. O sukūrus puoselėti kaip gležną medelį su viltimi, kad jis prigis.

Aš norėčiau, kad kiekvienas Jūsų būtų taip pat nuoširdžiai laimingi. Tikrai.

Rodyk draugams

Mes juk visos sakome, kaip svajojam apie vyrus su kostiumais, stipriai kvepiančiais kiek aštrokais kvepalais. Tvarkingus, švelnius, mandagius. Bet ištirpstame tik tuomet, kai pagalvojame apie juos prieš užmiegant - švarkas ir marškiniai jau atšalę ant kėdės atlošo, kvepalai nusitrynę į paklodes, plaukai pasišiaušę, o vyrai tvirti, nuo prakaito blizgančiais kūnais, linkėdami jau ramesnės likusios nakties dalies, bučiuoja kaktą ir stipriai suspaudžia glėby.

***

Vasara, nes nušviesėjo plaukai, nukrito šortai, nuolat skauda galvą, bet aš tokia laiminga, kokia dar niekad nebuvau. Tik vėl viską kartinu negalėdama patikėti, kad šitai tęsis ilgai, ir pasąmonė jau pati piešia mano portretą - vaiduokliaujančios, sunkiai kvėpuojančios, gyvenimą iškeitusios į egzistenciją.

Rodyk draugams

Atėjo laikas kristi. Pastaruosius mėnesius krykštaudama iš laimės, negalėjau tikėtis, kad tai tęsis amžinai. Lėtai, bet užtikrintai kilau, o dabar krentu tūkstančio pėdų per sekundę greičiu. Maišosi nežinia, abejonės, rašalo dėmės po oda, sustirę kojų pirštai, svilinančios svetimos ašaros, šiurpuliukai per visą nugarą nuo svetimų rankų, priverstiniai atsisveikinimai, kurių geriau jau nebūtų visai.

Per anksti nusprendžiau uždaryti duris. Kažkas daro avarijas važinėdami dar per nespėjusią užsidegti žalią šviesą, o aš dūžtu, nes nesugebėjau nutraukti visų praeities siūlų, ir likusieji dabar įkyriai tempia mane atgal. Žinau, kad reikia nepasiduoti, nors kartais taip norėtųsi. Pabodo beprasmiškai mosuoti rankomis ore; tai tik atima jėgas, negelbėja manęs.

Po pirmo ne nepasiduodu, bet kai jie užgriūva it lavina, imu abejoti, ar tik nebandau kažko apgauti.

Rodyk draugams

Vaikai, mėtykit tuos nelemtus akmenis į ežerus, ir kuo didesnius, kad tik greičiau suskiltų ledai, o vasarą karma atvestų ten kokį nors nevykėlį, ir jis susižalotų. Bet net jei ir nemėtysit tų akmenų, pavasaris vis tiek ateis. Atsineš brizo, lengvų debesų, neromantiško alaus ir cigarečių, valandas trunkančių palydų.

Ir meilių atneš. Mes vėl alsuosim vieni kitais, stebėsim, kaip per pertraukas jie sėdi ant suoliukų, per istorijos pamokas vietoj šaltinių nagrinėsim paltų kišenėse rastus komplimentus. Šypsosimės ir mūsų galvose beliks vieno žmogaus paveikslas, vėliau mes gal verksim, bet dabar būsim laimingi, ir nenorėsim girdėt jokių įspėjimų. Gyvensim dabar. Ne vakar, ne rytoj, ne kitąmet.

Summer romances begin for all kinds of reasons, but when all is said and done, they have one thing in common. They’re shooting stars, a spectacular moment of light in the heavens, fleeting glimpse of eternity, and in a flash they’re gone.

Rodyk draugams

Kaip veltui apmokestintą cirką stebiu mažyčius žmones iš viršaus. Atrodo, galėčiau laibais savo pirštais stumdyti juos tarytum lego kaladėles, bet man labiau rūpi tvirtai laikyti jo rankas. Gražiausias pasaulyje, beje.

Žmonės naivūs, kartoja klišes ir džiaugiasi džiaugiasi tuo. Sako, džiaukis smulkmenomis, ir nereiks liūdėti dėl baisių nelaimių, bet pasakykit kas nors, kaip tomis smulkmenomis užpildyti didžiulę žiojėjančią skylę krūtinėj? Kaip saulės spinduliais pripildyti aklinai užbetonuotą kambarį? Kaip šypsotis, kai išeidamas sakė, kad lūpas tepa medumi, o iš tikro ištepė klijais ir kietai sučiaupė?

Didelėms problemoms dideli pokyčiai, mielieji. Vienkartinis džiaugsmas kątik išsikleidusiu gėlės žiedu dar niekam neišgelbėjo gyvybės.

Rodyk draugams

Viskas taip nuvalkiotai, kokia nuvalkiota jaučiuosi aš. Kažkur, tarp tų domėjimųsi ne dėl savęs ir lydėjimų į namus. Tarp apsistumdymų mokykloje ir iki paryčių trunkančių pokalbių. Tarp atvažiavimų pagelbėti ir piktų žvilgsnių žaidimų aikštelėje. Tarp smėlio plaukuose ir palaikymo. Aš … Tu … Mes … Kas atsitiko?

Tik ar verta? Ar mano laimė išaugs dvigubai, ar sumažės perpus? Močiutė sakytų, - vaikeli, jei abejoji, nereikia. Prietaringoji sakytų, jog ant kito nelaimės savos laimės nepasistatysi. O kaip iš tiesų? Laimė juk mano, ne jų.

Rodyk draugams

Mano gyvenimas pirmadieniais džiazuoja, o Jums patinka protingi žodžiai ir akivaizdžios metaforos. Vis dažniau persekioja de javu jausmas, primenantis apie laimingas gyvenimų pabaigas. Jaučiuosi tokia rami, kokia jau senai nebuvau. Kaip gerai būti vienai tarp septynių milijonų žmonių. Bandėt? Sako, neturi galimybių. Kaip gražiai jie vadina noro stygių !

O retkarčiais - maždaug šešis kartus per naktį - pro mano langus pravažiuoja gaisrinė. Tylut tylutėliai, be sirenų šauksmų, tik blykčiojančia mėlyna spalva užlieja beveik tuščią kambarį. Statiškas vaizdas patampa dinamišku ir sukirbina mano mintis - ar egoistiškas yra siekis būti laimingu?

Rodyk draugams

Pomidorų sultyse paskandinti sparnai ir dešimtis kartų suplota delnais, kad galėtume didžiuotis vaikščiodami lavonais. Trys valandos vietoj dvidešimt keturių miego ir pūslės ant kojų, daugybė smirdančio tabako ir garuojančio alkoholio. Padlaižiaujančios mergaitės, pikti ir sutaikomi mylimiausieji, išsiliejusios išsiilgtos draugystės.

Priimtas svarbiausias sprendimas šiuo metu ir taip, visi gali tai atlaikyti. Aš būsiu laiminga (jei dar nesu). Vienintelis punktas mano vasaros to do list’e.

Rodyk draugams

Svarbiausia, jog pagaliau supratau, kad aš beveik nieko negaunu iš pirmo karto. Viskas ateina bent jau iš antro. Juk ir Romos niekas nepastatė per dieną. Girdi?

Eiti būtinai reikia aplinkeliais, kad būtų pretekstas šokinėti per balas susikibus už rankų arba tiesiog pakylėti mane arčiau dangaus. Juk batyčių gaila, o ir kojos jau nebepridengiamos pėdkelnėmis, o ploniausias paltas vos dengia pečius. Kam gali rūpėti, ką pagalvos kaimynė, dienas skaičiuojanti prie plastikinio lango? Ar ex-draugė, kuri taip viskuo dalijosi, kad siųsdavo ašaras per didžiausią atstumą ir pamiršdavo mano teisę būti laiminga?

Dabar man svarbiausia, kad aš esu laiminga. Nors ir trūko lietaus ar žvaigždžių, nes vidutiniškai apniukęs dangus vis dar šiek tiek erzina, kaip ir visos kitos vidutinybės.

P.S. Net jei ir būtų šalta, aš apsirengčiau šilčiau, bet palto vistiek neužsegčiau. Rengiausi ne tam, kad viską slėpčiau. O ir pamušalas juk visai gražus.

P.P.S. Man šiek tiek Jūsų gaila, jei viską čia priėmėt tiesiogiai. Tikrai.

Rodyk draugams

protrūkiai laimės

2011-01-30

Mano gyvenimas yra tas, kuris priverčia į namus grįžti bent jau trimis valandomis vėliau, negu suplanuota. Per vieną dieną pabuvus aktore ir modeliu, fotografe ir sirgale, vakarop gerdama stiprią nesaldintą žalią arbatą su vienais artimiausių žmonių prisiminiau, jog šiandien valgiau tik du blynelius. Ir buvo gera žinoti, kad tai esu aš.

Aš esu nuolatos užsiėmusi ir mažai mieganti, pamirštanti pavalgyti ir todėl lengvai skraidžiojanti bent jau dešimt centimetrų virš žemės. Visuomet pati besinešanti savo rankines ir dėklus, makiažą naudojanti tik tuomet, kai būtina. Manęs pilna visur ir aš esu niekur, aš saugau nuo klaviatūros tik ką perlakuotus nagus ir šypsausi. Nes taip gera lengva, nes gyvenu, nes šiąnakt nebus laiko miegoti, bet rytoj aš vis dar būsiu laiminga.

Rodyk draugams