BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gimimas

2013-07-05

ir žinot, būna taip. Bandai save numaritni įmantriais būdais - stengiesi nemąstyti, šlakstai dienas (ne)šventintu vandeniu, kraujuoji į lubas per naktis, kad prabudus suabejotum ar jau tu čia, vėl bandai nemąstyti, ir geri, ir mąstai…
ir miršti. Su savo dailiu kailiu bei išpaikintais sielos vingiais. Viskas, kas buvo vertinga tapo dulkėmis.
ha, dulkėmis.
šiuo pavidalu buvau gal metus, o gal penkerius. O gal šimtmečius. Beveik užmiršau, kas esu ir bučiau net nepastebėjus, kad mano plaukai įaugo į šias samanas, o kūnas skenduolės plūduriuoja rutinos rūke, jei ne jis.
visą laiką budėjęs šalia, tyliai man miegant šnabždėjęs <aš myliu, aš tavo, man nereikia>  svetima kalba ir gal tūkstantį kartu bandęs sugrąžinti beldimą į mano šonkaulius.
:jis yra šamanas, turbūt juo ir liks
/lapė.

Rodyk draugams

Lygiai prieš šešias savaites duodama interviu buvau paklausta, koks geriausias būdas užmigti. Pasimylėti, tada atsakiau.  Ne užsiimti seksu, o pasimylėti, su brangiausiu pasaulyje žmogumi, kuris akto metu ir po jo leidžia Tau pasijausti pačia mylimiausia, vienintele tokia pasaulyje. Kai prieš Tau nusisukant į sieną miegoti jis pabučiuoja į kaktą, tuomet apkabina per liemenį ir laiko savo ranką Tau ant pilvo. Tu stipriai ją suspaudi ir taip užmiegi, nes žinai, kad dabar jau saugu ir niekas nebaisu. Kaip kūdikis užmiega ir prabunda iš visų jėgų įsikibęs į mamos smilių, taip Tu užmiegi ir prabundi laikydama jo ranką sau ant pilvo. Ir niekas nebaisu.

Jau mėnesį miegu mažai ir neramiai.

Nebėra, kas pabučiuoja sparnuotą širdį, kai jau guliu nusisukusi. Nebėra, ant ko pasidėti galvą netyčiomis numetus pagalvę ant žemės. Nebėra, kas net man miegant į ausį sako gražius žodžius, nes taip geriau pailsiu.

Nebėra, ko stebinti rytais išvirus dvigubą kavos. Nebėra, kam galėčiau sudaryti asmeninius grojaraščius. Nebėra, ką pradžiuginčiau anksčiau baigusi darbą. Nebėra, dėl ko stengčiausi kuo puikiau atrodyti.

Meilė tebėra, bet nebėra mylimųjų.

Rodyk draugams

Šiandien skaičiau senus meilės laiškus. Rašytus man.

Kodėl tada neatrodė, kad mane mylėjo be proto, be krašto? Šeši puslapiai ne logikos. Aštuoni lapai kaltės ir aistros. Dveji- vyriškos raudos. Dabar atrodo, kad mylėjo. Tada- nerūpėjo.

Pati rašau laiškus, tik nežinia ar meilės. Kartais širdgėlos pilnus. Kartais drugelių sklidinus. Gulėjom nuogi it Adomas su Ieva, o aš rašiau Tau laišką. Delnais karštais prisilietus Tau prie kaklo, spustelėjusi kur teka kraujas, rašiau ir dainavau. Tyliai tyliai. Kad gink Dieve, neišgirstų sienos. Žinau, kad nematei mano lūpų judant, negirdėjai mano balso paausy. Tik kvėpavimą. Siunčiau žodžius ir viltis į Tavo kūną- pirštų galais, oda, ir ta ašara viena. Kurios tu irgi nematei.

Verkiau, nes pavargau. Viena, bet ne vieniša. Pavargau kovoti už savo pasirinkimus. Kodėl negaliu tiesiog daryti. Tiesiog gyventi, neplanuoti. Nematyti rytojaus, kaip kad reikėjo jums.

Man gerai ir laiškai nebylūs. Gerai ir pilkas svajonių konvojus.

Š’g.

Rodyk draugams

Mano gyvenimas pirmadieniais džiazuoja, o Jums patinka protingi žodžiai ir akivaizdžios metaforos. Vis dažniau persekioja de javu jausmas, primenantis apie laimingas gyvenimų pabaigas. Jaučiuosi tokia rami, kokia jau senai nebuvau. Kaip gerai būti vienai tarp septynių milijonų žmonių. Bandėt? Sako, neturi galimybių. Kaip gražiai jie vadina noro stygių !

O retkarčiais - maždaug šešis kartus per naktį - pro mano langus pravažiuoja gaisrinė. Tylut tylutėliai, be sirenų šauksmų, tik blykčiojančia mėlyna spalva užlieja beveik tuščią kambarį. Statiškas vaizdas patampa dinamišku ir sukirbina mano mintis - ar egoistiškas yra siekis būti laimingu?

Rodyk draugams

Grynų gryniausia tiesa, (visur).

Gyvenimas yra slightly pošlas,- kaip pasakytų vienas draugas. Prie to priprantama, bet koktu, kai imama tuo piktnaudžiauti. Tuomet jau geriau užsičiaupti visiškai, ir eiti toliau žaisti tinklo.

Tai, kad kalbu su sienomis, dar nereiškia, kad kalbėsiu ir su Tavimi,- pasakytų kitas draugas. Tai, kad glostau Tavo kojas, dar nereiškia, kad valysiu Tau langus,- sakau aš.

Truputėlį baisu, truputėlį smalsu, truputėlį jaučiu, kad nieko nebus. Dabar (ne)laukiu šeštatadienio ir džiaugiuosi, kad turiu Tave. Šalia, nežinau kaip, bet turiu. Turiu taip pat, kaip jūrą, skalaujančią kojų pirštus ir smėlį plaukuose, kaip sirpstančias vyšnias per gimtadienį ir lipnias granatų sultis, kaip gyvenimą šiandien ir mirtį vakar ar rytoj. Viską mes turim, tik to nematom. O galėtume.

Rodyk draugams

Bėgam, kaip krūva voveryčių vienam rate. Godžiai laižom šokoladu ištepliotus pirštus. Miegam dienomis, bėgam naktimis. Šlapiom blakstienom bėgam per rudens dulksną, nei karto nesudvejoję. Neatsisukinėdami per daug, skrodžiam realybę, kertam visas įmanomas ribas. Kartais plaukus priveria pasąmonės žaidimai.

Kai net blankios naktinės lemputės tampa per daug. Sugebėk praplėsti vyzdžius ir griebti aistrą už plaukų. Net jei tavo nagų lakas nusitrynęs ir tu mieliau gulėtum pirštukus prispaudusi nugara…

Net jei tavo vyriškas aromatas išsisklaidė tarp sienų ir šiuo metu jis guli šalia, kvepiantis lygiai taip pat kaip tavo paklodė.

Savo troškimais sugėdink namų akis.

Š’g.

Rodyk draugams

Laisvę žmogui.

2010-11-11

Neištikimybe žmonės apkaltinami ne tada, kai valandų valandas visų akivaizdoje stovi apsikabinę.

(- Dabar galėčiau tiesiog taip kristi ir neatsikelti iki rytdienos.
-Krisk.
Nuogą petį švelniai monotoniškai brauko jūros vandens nugludinti pirštai, o jautri mano oda geria jo marškinių kvapą į save. Kad niekad nepamirščiau. Jo mergina (o ji per daug manimi pasitiki, kad galėtų tikėti, jog išdrįsčiau jai smogti) sako, kad šiandien jau niekas nebestebina. O mes tik žmonės, primityvūs egoistai, besidžiaugiantys atradę, jog ne vieninteliai jaučiamės užstrigę.)
Neištikimybe žmonės apkaltinami tada, kai dingsta penkiolikai minučių.
(- Man skauda galvą. Einam į kiemą?
- Tik pasiimu cigarečių.
Kieme lyja ir šalta, paltai viduje, nuogi pečiai pašiurpsta. Paslaugiai mirkteli automobilio lempos. Užvedamas variklis, kad būtų šilčiau. Gimtadienių ir lietaus sintezė visuomet veikia vienodai. Nemaloni patirtis leidžia išklausyti tik keturias dainas. Žmonės keičiasi, dainos šįkart groja nuosekliai, niekas jų neperjungia vos prasidėjus priedainiui. Dar viena naktis ir tai taps visu gyvenimu.)
Šįkart niekas nieko nesužino, tik jauti, kaip langai pasidengia neištartais žodžiais, kaip nebereikia, kad sušildytų miegmaišis, kaip nurimsta skrandis, kaip nebeužtenka gimtosios kalbos, kaip drąsa ir sąžinė pasišalina per plonytę membraną, skiriančią šį ir kitą pasaulį. Atsidaro durys, priartėja vyriškas veidas, bučiuojant kaklą užtenka pasakyti, kad daugiau nebeišvys nieko, jei nepasišalins tuojau pat, ir tas pats veidas nutolsta, prisipildo savo stiklą viskio ir iš visų jėgų stengiasi užmiršti, kas buvo.
Dėl visko kalti išprovokuoti pažadai, tuo svarbiausia bus įtikinti aplinkinius, kai kartu pagaliukais valgysit vakarienę. Iš tikrųjų, vakarienė tik pretekstas užsibūti. Išgėrus negalima vairuoti, namuose daug laisvų lovų, o mėgstamiausios, lyg tyčia, sutampa. Viskas bus gerai, nes sienos ne visuose namuose turi akis ir ausis.
Tik dabar raudona, šiukštu negalima nė vieno iš Jūsų trukdyti. Pirštais iš atodūsių rašot laiškus ant medinių grindų. Vėliau siųsit vienas kitam ultratrumpomis elektromagnetimės bangomis. Juk visas gyvenimas, tai fizika ir chemija?
***
Nežinau, ar būtina tai pažymėti, bet dėl visa ko priminsiu, jog tai, kas čia parašyta, neprivalo būti realybė. Neprivalo būti išgyventa mano pačios ar Jūsų. Bet įsidėmėkit, ir nebijokit nieko.
La Mar

Rodyk draugams