BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Tu būsi pati laimingiausia, aš pažadu. Nustebsi, gavusi puokštę mėgstamiausių gėlių viduryje šio chaotiško didmiesčio. Tada eisime į tą parkelį, kurio Tu iki šiol nežinojai, ir ten sėdėsime tol, kol susirūpinsi, kad nenušaltų Tavo gėlės. Aš net negersiu kavos, nes Tu jos nemėgsti, mes tik greičiausiai daug rūkysime, bandydami sušilti. O vėliau išsiskirsime, ir šypsosimės, ir tai bus geriausia diena mūsų abiejų gyvenimuose, nors ir žinau, kad Tu manęs niekada nemylėsi taip, kaip aš myliu Tave.”

Tu turbūt jau žinojai, kad tai paskutinis mūsų vakaras (kuris netgi priklausė ne tik mudviem), nes dar niekad taip stipriai nebuvai manęs apglėbęs, dar niekad taip stipriai nespaudei mano rankų savosiose ir taip švelniai nebučiavai man kaktos.
Anksčiau aš negalėdavau miegoti šalia garsiai kvėpuojančio žmogaus, o dabar neįsivaizduoju ramau miego, kai Tu nebekvėpsi mano plaukų kvapo. Tų gilių įkvėpimų ir atodūsių man reikia kaip vaikui pasakos prieš miegą.

Visuomet skundžiausi, kad nebuvau įsimylėjusi taip, kaip žmonės per filmus, o dabar man beprotiškai liūdna, nes mūsų istorija dar net neprasidėjo, o jau tuoj baigsis. “Tau dabar mažiausiai reikia įsimylėti” – skamba motinos žodžiai galvoje. Tuomet juokiausi, prašiau, kad leistų man pasidžiaugti bent vasarą, o ji tik linguodavo galva. O pasirodo, ji sakė tiesą, savo motiniška intuicija jautė, jog ši meilė laiminga nebus nei akimirką. Reikėjo klausyti motinos, juk tikrai reikėjo.

Rodyk draugams

Įkyriai skamba galvoje. Norėčiau sakyti, kad tai tikrai buvo geriausias sprendimas per visą mano gyvenimą, bet jis toks nebuvo. Tai net nebuvo mano pačios sprendimas. Žaidžiu vyriškai. Kad ir kaip būtų sunku, atsitraukiau nuo Tavęs, suklupau kitų glėbiuose, užmigau svetimuose pataluose ir glosčiau nepažįstamas lūpas. Alkūnių ir kelių linkiuose aš dar jaučiu Tavo pirštus, Tavo bučinius ir kraujo skonį.

Mes visi tokie patys. Nebebijom kristi, tai mums natūralu, ir atsistojame aplinkiniams net nespėjus susivokti. Kai pavargstame stabdyti, pasileidžiame visu greičiu, kol priartėjame prie lygumos. Ten kartais dar čiuožiame iš inercijos, o kartais spiriamės ir šokinėjame, kol vėl pasiekiame nuokalnę. Į apačią leidžiamės su džiaugsmu, su dar didesniu kylame į viršų. Ten dažniausiai būna baimės ir atšiauraus vėjo, kartais apgaulingo ledo, todėl stengiamės tai įveikti kuo greičiau, bet apačioje to trūksta ir mes vėl kylame. Visą gyvenimą - kylame ir leidžiamės, krentame ir keliamės. Niekada nepavargstame, nes neturime tam laiko.

Rodyk draugams

Nesu įsimylėjusi, tad rašyti čia man labai sunku. Visgi noriu Jums kažką duoti, tad parinkau keletą citatų iš laiškų. Mano ir man, lietuviškai ir ne. Ir visa tai šiuo metu esu aš.

‘I’m in a desperate need to be needed. You know that I don’t love him and he doesn’t love me either. We are more different than possible, but still there’s that one common thing. Being in love with love and inability to simply be, to at least exist when we don’t feel desired. That’s it. That’s everything what has ever been, is and will ever be between us.’

‘Tu sakei, kad netiki į amžiną meilę šešiolikos, tada septyniolikos, aštuoniolikos, ir taip kasmet. Ir Tu vis dar ja netiki. Tau reikia susiimti ir pripažinti, kad dabar jau gali jos tikėtis. Nustok bijoti, nustok pasidavinėti po kiekvieno kivirčo. Tai nėra, ir niekada nebuvo, savęs gerbimas. Aš visada mačiau ten tik baimę. Baimę įsipareigoti, prisirišti, mylėti.’

‘Buvau kvaila manydama, kad įsimylėjau Tave. Tai praėjo, tada akimirkai net buvau patikėjusi, kad Tave iš tiesų pamilau. Džiaugiuosi, kad tada to Tau nepasakiau. Taip, sakyti, kad myliu Tave būtų buvęs kvailiausias dalykas, kurį esu padariusi per gyvenimą.’

‘And you know, somewhere between those moments when I hate you for breaking my heart, I find myself thinking how much I’ve missed you.’

‘Negaliu Tau padėti. Man niekas niekuomet nesudaužė širdies ir aš mylėjau tik vieną kartą, tačiau net nebesu tikra, ar tas žmogus išties egzistavo. Ir tai mane žudo, ir tai man po truputėlį vis stipriau spaudžia širdį, inkstus, kepenis. Ne dėl to, kad negaliu ištraukti iš Tavęs depresijos; sugebėsi jos atsikratyti savomis pastangomis. Jaučiuosi sumautai dėl to, kad nežinau, ką iš tiesų reiškia mylėti, o laiko sužinoti lieka vis mažiau.’

‘Well, I’m as f*cked up as never before. I try to run away from all those problems, and it seems impossible. Still, I constantly keep trying to find out to what extent does money make human beings happier.’

Aš dar per jauna, kad sakyčiau, jog tai atspindi mano gyvenimą idealiai, bet jaučiu, kad tai neišvengiama. Pažadu, tos penkios minutės tikrai nebus praleistos veltui, Jūs tik pažiūrėkit.

Rodyk draugams

Lygiai prieš šešias savaites duodama interviu buvau paklausta, koks geriausias būdas užmigti. Pasimylėti, tada atsakiau.  Ne užsiimti seksu, o pasimylėti, su brangiausiu pasaulyje žmogumi, kuris akto metu ir po jo leidžia Tau pasijausti pačia mylimiausia, vienintele tokia pasaulyje. Kai prieš Tau nusisukant į sieną miegoti jis pabučiuoja į kaktą, tuomet apkabina per liemenį ir laiko savo ranką Tau ant pilvo. Tu stipriai ją suspaudi ir taip užmiegi, nes žinai, kad dabar jau saugu ir niekas nebaisu. Kaip kūdikis užmiega ir prabunda iš visų jėgų įsikibęs į mamos smilių, taip Tu užmiegi ir prabundi laikydama jo ranką sau ant pilvo. Ir niekas nebaisu.

Jau mėnesį miegu mažai ir neramiai.

Nebėra, kas pabučiuoja sparnuotą širdį, kai jau guliu nusisukusi. Nebėra, ant ko pasidėti galvą netyčiomis numetus pagalvę ant žemės. Nebėra, kas net man miegant į ausį sako gražius žodžius, nes taip geriau pailsiu.

Nebėra, ko stebinti rytais išvirus dvigubą kavos. Nebėra, kam galėčiau sudaryti asmeninius grojaraščius. Nebėra, ką pradžiuginčiau anksčiau baigusi darbą. Nebėra, dėl ko stengčiausi kuo puikiau atrodyti.

Meilė tebėra, bet nebėra mylimųjų.

Rodyk draugams

Vėsesniais vakarais mums patikdavo leisti laiką motinos svetainėje. Ji išeidama užkurdavo židinį ir palikdavo ant stalo butelį vyno ir dvi taures, nesitikėdama jų čia rasti grįžusi po keleto parų. Lygiai taip nesitikėjo rasti ir prišildyto kambario arba mūsų. Kol jis išvarydavo motinai iš garažo automobilį, aš sėdėdavau ir stebėdavau ugnį. Grįžęs pripildavo vyno ir stengėsi mane bent keletui minučių pritraukti arčiau ugnies, teisindavosi tuo, kad kažkada jis išvažiuos, o aš taip ir nemokėsiu tinkamai mėtytį malkų. Iš tiesų jis dievino mano dilbius, kai pasiraitodavau rankoves nuo karščio. Dar jam patiko matyti mane įraudusiais skruostais, šypsodavosi žiūrėdamas į mane, ir aš negalėdavau atsilaikyti - išsišiepdavau ir pati ir susisukdavau jo glėbyje. Atsisėdavau, kai reikėdavo įmesti dar malkų, ir situacija kartodavosi. Dar kartais sukdavom vyšninį tabaką į perfekcionistiškai lygias cigaretes, iš lėto rūkydavom, šypsodavomės, gerdavom vyną. Jis juokdavosi, kad aš su megztiniu ir basomis pėdomis, o aš sakydavau, kad megztinio nusirengimas yra daug labiau viliojantis negu kojinių. Būdavo priverstas sutikti ir kaskart primindavo, kad tebemylėtų mane, net jei ir imčiau nešioti kelnes. Pabučiuodavau jo kaklą, o jis tik dar labiau mane prisitraukdavo. Taip, tai buvo geriausi mano šaltieji mėnesiai per visą gyvenimą. Tikiu, kad bus ir geresnių, ir žinau, kad kiekviena mergina to nusipelnė.

P.S. Jei Jūsų išrinktasis šito nesupranta, greičiausiai, Jūsų pasirinkimas yra blogas. Šypt.

Rodyk draugams

Neiliustratyviai

2012-02-21

Sunku stebėti, kaip autocorrectas taiso ne tik aplinkinių gramatiką, bet ir gyvenimus. Aš irgi mėgstu tuos obuoliukus, nesiginu, bet iki tiek?
•••
Kai žmonės manęs klausia, ar taip švyčiu dėl to, kad įsimylėjau, atsakau, kad aš visad taip beatodairiškai mylėjau. Gyvenimą. Tada jie man sako, kad nesupratau klausimo, o man atrodo, kad jų požiūris labai siauras ir jie nesupranta gyvenimo.
•••
Kadangi šiąnakt temiegojau gal dvi valandas, ant aukštakulnių praleidau kokių trylika, ir burnoj teturėjau vandenį ir gal porą cigarečių, sakau Jums labanakt, o pati keliauju gyventi toliau.

Rodyk draugams

Mes nurimstam ir šypsomės, kai jie glosto mums nugaras, nes mes ir vėl nubudom paryčiais. Mūsų kūnais bėgioja maloniausi pasaulyje šiurpuliukai, kai jie nubudę bučiuoja išsišovusias mentes. Mus užlieja palaima, kai miegodami jie prisitraukia mus arčiau ir nepaleidžia visą naktį. Mes juokiamės, kai jie tvirtais pirštais skaičiuoja mūsų šonkaulius. Mes liekam apstulbę ir įsimylim, kai jų pagarba mums yra didesnė, negu neišmatuojama mūsų pačių savigarba. Mes gyvenam, kai jie yra šalia.

Rodyk draugams

Kaip veltui apmokestintą cirką stebiu mažyčius žmones iš viršaus. Atrodo, galėčiau laibais savo pirštais stumdyti juos tarytum lego kaladėles, bet man labiau rūpi tvirtai laikyti jo rankas. Gražiausias pasaulyje, beje.

Žmonės naivūs, kartoja klišes ir džiaugiasi džiaugiasi tuo. Sako, džiaukis smulkmenomis, ir nereiks liūdėti dėl baisių nelaimių, bet pasakykit kas nors, kaip tomis smulkmenomis užpildyti didžiulę žiojėjančią skylę krūtinėj? Kaip saulės spinduliais pripildyti aklinai užbetonuotą kambarį? Kaip šypsotis, kai išeidamas sakė, kad lūpas tepa medumi, o iš tikro ištepė klijais ir kietai sučiaupė?

Didelėms problemoms dideli pokyčiai, mielieji. Vienkartinis džiaugsmas kątik išsikleidusiu gėlės žiedu dar niekam neišgelbėjo gyvybės.

Rodyk draugams

Jis su kostiumu. Jis be marškinių, nes juos pasiėmiau aš. Jis su šypsena. Pačia gražiausia šypsena pasaulyje. Ji tik man man ir man. Susitikus vidury kelio, kurį abu kertam į skirtingas puses, tik ta šypsena ir belieka. Ir  tas erzinantis įprotis rankas visuomet laikyti kišenėse. Kažkaip atrodo, kad šalia jo telefono ir rankos, toje kišenėje ir ta dalis manęs, kurią jis pasiėmė. Neatsisklausęs, žinoma. O kur daugiau jis ją galėtų laikyti?

Įdomu, ką dabar jis manyje parašys. Būdamas šalia įrašė daug ką. Tik sapnuodama pajėgiu viską prisiminti. Tvirtai žinau tik vieną - ta iš mano veido jau daugiau nei metus taip ir nedingstanti šypsena - tikrai jo darbas. Pasekmė. Ne rutina. Paradoksalu, bet viskas juk prasidėjo juokais. Baigėsi šypsenomis. Šiąnakt sapnavau garsą izoliuojantį rūką. Jis stovėjo toli nuo manęs, bet aš vis tiek girdėjau, kaip jis mane šaukė. Nors ir vaizdas, ir garsas buvo intensyviai slopinamas. Aš žinau, kuo tas slopinimas vardu.

Rodyk draugams

Vienintelis nuolat mano gyvenime daugiau ar mažiau būnantis draugas man siunčia savo eilėraščius, aš matau, kokia intonacija jis skaito ir juos komentuoja, nors iš tiesų nori, kad jam pasakyčiau, išaiškinčiau, priminčiau, ką jie reiškia, ką jis turėjo omeny ir ką tuomet galvojo, kas tada vyko ir ką mudu veikėm, tačiau aš negaliu, aš nepamenu, aš galvoju tik apie save, ir man liūdna, nes nebebūtų gerai vidurinę savaitės naktį ateiti prie jo namų, paprašyti, kad su manim parūkytų, ir užmigti jo glėby, pramiegoti visas pamokas ir dėl to nesigraužti. Viskas keičiasi.

O kur mano mintys? Pas mane giliai galvoj, paslėptos po burbulu, o gal po puse šiltnamio. Žiūriu į savo mylimą, besišypsantį iš nuotraukos, apsikabinusį kitą merginą, ji tokia nepaprastai laiminga, ir toks buvo jis, tokie buvo jie kartu. Buvo, nebuvo, vėl yra. Aš žinau, kad vakarais jis galvoja apie mane, bet negaliu ir nenoriu liepti jam laukti manęs, net nežinodama, ar grįšiu. Ir net nežinau, kodėl išvykau. ’cause love is just a dialog. Girdit?

P.S. aš laiminga, skausmą jaučiu tik fizinį. nebenoriu cigarečių. septyniolika.

Rodyk draugams