BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nakties snaigių apšviesti, gulime.

Dar vakar žiūrėjau į sprogstantį dangų. Kol liejosi upės šampano, aš žiūrėjau į dangų ir atsisveikinau. Su visomis žaizdomis, su skaudančia širdimi.

Jos užgis, aš žinau. Norėčiau pasakyti, kad negalvoju, neprisimenu, negedžiu to, kas galėjo būti. Bet tai turbūt natūralus, žemiškas ir žmogiškas jausmas.

***

Dabar stoviu nuoga prieš Tave. Iš kažkur jaučiu, kad ateinančios dienos ir naktys bus mūsų. Bučiuoji man akių vokus, o rankos apsiveja tarytum vijokliai. Bet man nereikia net atsimerkti. Nereikia net dvejoti.

Viskas bus gerai.

Švarus lapas. Mažiau pašalinių faktorių. Tik mes ir mūsų pasirinkimas.

Rodyk draugams

Viskas taip nuvalkiotai, kokia nuvalkiota jaučiuosi aš. Kažkur, tarp tų domėjimųsi ne dėl savęs ir lydėjimų į namus. Tarp apsistumdymų mokykloje ir iki paryčių trunkančių pokalbių. Tarp atvažiavimų pagelbėti ir piktų žvilgsnių žaidimų aikštelėje. Tarp smėlio plaukuose ir palaikymo. Aš … Tu … Mes … Kas atsitiko?

Tik ar verta? Ar mano laimė išaugs dvigubai, ar sumažės perpus? Močiutė sakytų, - vaikeli, jei abejoji, nereikia. Prietaringoji sakytų, jog ant kito nelaimės savos laimės nepasistatysi. O kaip iš tiesų? Laimė juk mano, ne jų.

Rodyk draugams