BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nesinori nei judėti, nei svajoti. Svajonės neišsipildo, o pajudėjus iš vietos suprantu, kad tik dar labiau atitolom vienas nuo kito.

***

Kodėl uždarome duris, neišklausę. Kodėl atsisveikiname be žodžių. Nepyk, jei kartais aš šalta. Nepyk, jei kartais aš lipšni kaip medus. Nepyk, nes nėra nieko užtikrinto ir aš tai žinau geriau už visus. Kartais sutrinku ir nežinau kaip elgtis. Nežinau kas yra gerai, o kas- blogai. Man daug kur pilka. Daug kur- tiesiog tuščia. Iškraipyta pasaulėžiūra. Į Tave ir kas turėtum būti. Išgąstis bei panika. Gebėjimas jausti, kad tai kas sėdi šalia šiandien, gali jau nebesėdėti rytoj. Noras priglusti, įkvėpti Tavo kvapo. Noras užrakinti, akimirkas paprasčiausias, giliai širdyje. Noras turėti atstumą ir neprisileisti, neįkyrėti ir nebūti “per daug”. Visa tai sukelia chaosą ir paranoją. Geležinės rankos, aksominės pirštinės. O Tu stovi prieš mane ir velnias žino ką galvoji.

Susitinka akys, tik šįkart jos nesako nieko. Paširdžiuose taip neramu. Tu ne knyga atvira, o aš bibliotekoje dirbu.

Š’g.

Rodyk draugams

Atėjo laikas kristi. Pastaruosius mėnesius krykštaudama iš laimės, negalėjau tikėtis, kad tai tęsis amžinai. Lėtai, bet užtikrintai kilau, o dabar krentu tūkstančio pėdų per sekundę greičiu. Maišosi nežinia, abejonės, rašalo dėmės po oda, sustirę kojų pirštai, svilinančios svetimos ašaros, šiurpuliukai per visą nugarą nuo svetimų rankų, priverstiniai atsisveikinimai, kurių geriau jau nebūtų visai.

Per anksti nusprendžiau uždaryti duris. Kažkas daro avarijas važinėdami dar per nespėjusią užsidegti žalią šviesą, o aš dūžtu, nes nesugebėjau nutraukti visų praeities siūlų, ir likusieji dabar įkyriai tempia mane atgal. Žinau, kad reikia nepasiduoti, nors kartais taip norėtųsi. Pabodo beprasmiškai mosuoti rankomis ore; tai tik atima jėgas, negelbėja manęs.

Po pirmo ne nepasiduodu, bet kai jie užgriūva it lavina, imu abejoti, ar tik nebandau kažko apgauti.

Rodyk draugams

vaidenuosi

2012-01-25

Mano savimeilė šiuo metu glostoma paplaukiui, nes esu labiausiai. Mylima, išsiilgta ir nekenčiama. Pūsčioju mėtinį vėžį į ir iš plaučių. Svarstau, kodėl aš visgi esu tokia beširdė, ir mokausi verkt ir apakt įsimylėjus. Užsukau tik pasakyt, kad aš dar gyva. Labiau nei bet kada ir truputį kituose lapuose.

La Mar

Rodyk draugams

Už sudžiovintas gėles šviesiose garbanose ir ne bet kokius vorus ant irklų. Už gražiausias rankas planetoje ir lietų iš giedro dangaus. Už sudilgintas kojas ir merginų pašnekesius apie kraują. Už baltus gražius nagus ir pūsles ant rankų. Už peršalimą ir mėlynę per visą nugarą (taip ir neuždarysiu vasaros apsirengus kuria nors iš savo mylimiausių suknelių - mat gražiausios man tos, kur nugara nuoga). Už tai, kad mes šiaip zjbs. Ir būtinai už bučinius.

Ne patys gražiausi žodžiai, bet ši vasara verta gerokai daugiau keiksmažodžių. Tik uždarysim gražiai, galbūt. Galbūt jau uždarėm. Idealiai.

Rodyk draugams

Penkios dienos be pažįstamo kvepalų aromato plaukuose. Išbandymas: ar sugebėsiu ištverti 120 laisvės valandų be svetimų vyrų? Ten, kur šie - nuostabiausia pasaulyje palikau (tik?) tris merginas sūriai blizgančiom akim.

Stebėtina, kad žmogus gali tiek daug pamatyti, nueiti šimtus kilometrų, išragauti įvairiausių vynų per tokį trumpą laiką. Vienišumas pasiliko už vyrų butų durų, meilė - naktinio miesto centre. Grįžau tik su dešimčia kilogramų papilnėjusiu lagaminu,  su nesuskaičiuojamai praplatėjusia šypsena, su gražiausiu žiebtuvėliu ir magiška dėžute cigaretėms. Taip, iš trečio karto įsimylėti pavyko. Atradau magiją. Grįšiu. Vėl.

P.S. Ant stalo daug vandens ir medaus, o gyvenimas rodos toks paprastas ir lengvas, nors ištrintas tik vienas telefonų knygos kontaktas. Magija.

Rodyk draugams

Blogi sprendimai sukuria geras istorijas. Ir pamirštu, vardan ko gyvenu - gerų sprendimų, ar gerų istorijų. Dėl savęs,- šnabžda.

Pamažėl banalėjam, pamirštam savas taisykles, nuostatus ir principus. Nejau tikrai pavasarį visi supanašėja? Ar daug tokių, kurie ir vėl susigadina skrandžius (dievaži, gal žinote, ką daryti, kad tai praeitų?), skraido padebesiais, pradeda rūkyti, nes jau šilta, jau naktimis nereikia iki kaklo užsisegti palto, ir galima kalbėti tol, kol užsinorima kitos cigaretės. Tada supranti, kad tikrai per ilgai standartams. Ir nusišypsai, nes taip gera lengva. Ir baigiasi viskas dviprasmiškai. Ir atsiranda šitaip keisti sprendimai. Nežinia, pagal kurias normas jie geri, pagal kurias - ne? Kadanos sužinosiu, o dabar sublimuoju. Ir, žinai, kadanors norėsiu Tavęs šalia. Kadanors.

Rodyk draugams

Kiekvienų metų pabaigoje, sugebu prišiukšlinti sau galvą visokiais norais, pažadais ir viltimis. Kiekvienų metų pabaigoje, iš kažkur ateina optimistiškas debilizmas, kad na štai- ateinantys metai bus kitokie. Stipriai laki mano vaizduotė.

Kiekvienų metų pabaigoje, stipriai dūsauju ir galvoju, kad metai buvo daugmaž tragiški ir nifiga nesiskiria nuo praeitų. Ir vėl aš klystu. Šie metai buvo daugmaž tragiški, taip. Bet jie taip pat buvo daugmaž nuostabūs. Nuostabiai supratau kokios gyvatės sukiojosi man aplink kojas. Nuostabiai supratau, kad gegutės kukuos bet kokiu metų sezonu, jei joms duosi apie ką kukuot. Nuostabiai supratau, kad atsitiktinės pažintys pasiteisina dažniau nei tos, kurioms įvykti, tu sėdi ir lauki per amžius. Tragiškai atlaikiau trūkusias pirštų sausgysles, kai reikėjo gintis prieš realybės mestus iššūkius. Daugiau nei vienam žmogui šiais metais atskleidžiau, kad aš rašau. Tai buvo tragiška ir nuostabu, at the same time. Mano vasara. Ach, aš tavęs nepamiršiu niekada. Nes per visą tą tragiškumą, buvo keletas nesveikai beprotiškai akimirkų, kurios nuplauna visą skaudulį, kurį jaučiau kai atėjo šaltas Rugsėjis.

Noriu tik pamiršti ir atleisti. Pamiršti žmones kurie nusipelnė būti užmiršti. Atleisti, tam vienam žmogui, už liūdesį tragišką. Už negalėjimą pakelti telefono ragelio. Kažkodėl čia norėčiau pridurti “-Atleisk.”, bet suvokiu neturėjusi už ką atsiprašyti. “-Atleisk, už tikėjimą į draugystę tarp vyro ir moters.”, skambėtų nepakankamai apibūdinančiai.

Šiandien Gruodžio 31-oji. Ir šįryt atsibudau šalia besišypsančio per miegus nepažįstamojo. Šalia Jo, jaučiuosi kaip Kristupas Kolumbas. Neatrastos žemės, kol kas nesuprantu kur aš esu. Ar kada nors tapsi pažįstamu?.. Net aš bijau to garsiai klausti. Kol kas tavo rankos maudosi mano plaukuose, kol kas tavo kaklas kvepia mano kaklu. Šiaurė, Pietūs, Rytai, Vakarai. Kai nusileis saulė, būk su manim.

Kiekvienų metų pabaigoje, pažadu sau. Bet su kiekvienu kartu būnu stipresnė, silpnesnė, protingesnė, kvailesnė, senesnė, jaunesnė, šaltesnė, švelnesnė. Daugkartinis atsisveikinimas su sveiku protu, nulėmė kitokį mano pasisveikinimą su ateinančiais.

Šįkart pažadu Tau, kad ir kas, velniai rautų, tu per žemės lopinėlis, aš būsiu tokia pati. Švelnesnė nei tikėjaisi. Kaip vasaros naktinė audra, nuplausiu tavo veidą, suskaičiuosiu dešimt kartų iki dešimt. Liūdnom akim, bučiuosiu tavo pečius, visai kaip vakar. Pažadu.

Chroninė depresija. Ji poetiška, ta kalė.

Š’g.

Rodyk draugams

Tarp purvo ir iškrakmolytų nosinaičių. Tarp stiprių ašarų ir nėriniuotų kelnaičių.

Įstrigusi tarp vyno butelių, ant šaltų grindų. Ėjau aštriais ašmenimis kutendama pirštus. O kas tu? Jokių saldumynų daugiau. Jokių raumeningų nugarų. Jokių muskusinių aromatų. Be kvapo, be skonio. Apčiuopusi dantų paliktas žymes, seksiu kaip neregys tamsoje. Suledėjusios ašaros kaip Brailio raštas, tirps.

Ir tu nebegalėsi rasti kelio atgal.

Pieštiniais horizontais gyvensim. O nerimą paliksim, ten, kur popierių užlenksim.

Š’g.

Rodyk draugams