BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Tu būsi pati laimingiausia, aš pažadu. Nustebsi, gavusi puokštę mėgstamiausių gėlių viduryje šio chaotiško didmiesčio. Tada eisime į tą parkelį, kurio Tu iki šiol nežinojai, ir ten sėdėsime tol, kol susirūpinsi, kad nenušaltų Tavo gėlės. Aš net negersiu kavos, nes Tu jos nemėgsti, mes tik greičiausiai daug rūkysime, bandydami sušilti. O vėliau išsiskirsime, ir šypsosimės, ir tai bus geriausia diena mūsų abiejų gyvenimuose, nors ir žinau, kad Tu manęs niekada nemylėsi taip, kaip aš myliu Tave.”

Tu turbūt jau žinojai, kad tai paskutinis mūsų vakaras (kuris netgi priklausė ne tik mudviem), nes dar niekad taip stipriai nebuvai manęs apglėbęs, dar niekad taip stipriai nespaudei mano rankų savosiose ir taip švelniai nebučiavai man kaktos.
Anksčiau aš negalėdavau miegoti šalia garsiai kvėpuojančio žmogaus, o dabar neįsivaizduoju ramau miego, kai Tu nebekvėpsi mano plaukų kvapo. Tų gilių įkvėpimų ir atodūsių man reikia kaip vaikui pasakos prieš miegą.

Visuomet skundžiausi, kad nebuvau įsimylėjusi taip, kaip žmonės per filmus, o dabar man beprotiškai liūdna, nes mūsų istorija dar net neprasidėjo, o jau tuoj baigsis. “Tau dabar mažiausiai reikia įsimylėti” – skamba motinos žodžiai galvoje. Tuomet juokiausi, prašiau, kad leistų man pasidžiaugti bent vasarą, o ji tik linguodavo galva. O pasirodo, ji sakė tiesą, savo motiniška intuicija jautė, jog ši meilė laiminga nebus nei akimirką. Reikėjo klausyti motinos, juk tikrai reikėjo.

Rodyk draugams

Žiūrint į Tavo veidą, norėčiau suprasti ką matai Tu.

Prisilietus prie Tavo odos, norėčiau nepajusti tos pulsuojančios elektros iškrovos. Kūnu nubėga šiurpuliukai, o aš pykstu. Žinau, kad jauti. Žinau, nes atsargiai mane lieti. Atsargiai žiūri, atsargiai girdi. Nusukęs akis manai pasislėpsi, bet turiu nuvilti.

Valandų valandas erzinu save. Sėdžiu priešais ir matau dalykus, kurie pasiliks tik mano vaizduotėje. Norėčiau pirštais užmerkti Tavo akių vokus. Lūpų kampučiais pajusti mimikos raukšles ant kaktos. Suimti rankomis plaukus ir apkabinti klubais tavo juosmenį. Verkti ir juoktis. Norėčiau pasakyti kaip nekenčiu. Kaip stipriai nekenčiu būti paranojike. Kaip stipriai nekenčiu Tavęs už sukeltas abejones ir sudrumstą ramybę. Juoktis, juoktis garsiai ir nuverkti blakstienas juodas.

Liežuviams susipynus, norėčiau sustoti. Norėčiau nebenorėti bučiuoti. Viskas lyg ir po senovei… Viskas lyg kaip ir vakar. Norėčiau prisipažinti, kad noriu rėkti. Ant Tavęs, visu balsu, kiek tik gerklė leidžia. Norėčiau prisipažinti, mačiusi Tavo spintoje skeletus. Pripažinti, kad esi daugiau nei aš norėčiau.

Bet Lapės, Gulbių kostiumuose, neprisipažįsta ir nepripažįsta. Nusikaltimai, kokie? Ką Tu, juk vakar dar Tave mylėjau. Gal.

Š’g.

Rodyk draugams