BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kiekvienų metų pabaigoje, sugebu prišiukšlinti sau galvą visokiais norais, pažadais ir viltimis. Kiekvienų metų pabaigoje, iš kažkur ateina optimistiškas debilizmas, kad na štai- ateinantys metai bus kitokie. Stipriai laki mano vaizduotė.

Kiekvienų metų pabaigoje, stipriai dūsauju ir galvoju, kad metai buvo daugmaž tragiški ir nifiga nesiskiria nuo praeitų. Ir vėl aš klystu. Šie metai buvo daugmaž tragiški, taip. Bet jie taip pat buvo daugmaž nuostabūs. Nuostabiai supratau kokios gyvatės sukiojosi man aplink kojas. Nuostabiai supratau, kad gegutės kukuos bet kokiu metų sezonu, jei joms duosi apie ką kukuot. Nuostabiai supratau, kad atsitiktinės pažintys pasiteisina dažniau nei tos, kurioms įvykti, tu sėdi ir lauki per amžius. Tragiškai atlaikiau trūkusias pirštų sausgysles, kai reikėjo gintis prieš realybės mestus iššūkius. Daugiau nei vienam žmogui šiais metais atskleidžiau, kad aš rašau. Tai buvo tragiška ir nuostabu, at the same time. Mano vasara. Ach, aš tavęs nepamiršiu niekada. Nes per visą tą tragiškumą, buvo keletas nesveikai beprotiškai akimirkų, kurios nuplauna visą skaudulį, kurį jaučiau kai atėjo šaltas Rugsėjis.

Noriu tik pamiršti ir atleisti. Pamiršti žmones kurie nusipelnė būti užmiršti. Atleisti, tam vienam žmogui, už liūdesį tragišką. Už negalėjimą pakelti telefono ragelio. Kažkodėl čia norėčiau pridurti “-Atleisk.”, bet suvokiu neturėjusi už ką atsiprašyti. “-Atleisk, už tikėjimą į draugystę tarp vyro ir moters.”, skambėtų nepakankamai apibūdinančiai.

Šiandien Gruodžio 31-oji. Ir šįryt atsibudau šalia besišypsančio per miegus nepažįstamojo. Šalia Jo, jaučiuosi kaip Kristupas Kolumbas. Neatrastos žemės, kol kas nesuprantu kur aš esu. Ar kada nors tapsi pažįstamu?.. Net aš bijau to garsiai klausti. Kol kas tavo rankos maudosi mano plaukuose, kol kas tavo kaklas kvepia mano kaklu. Šiaurė, Pietūs, Rytai, Vakarai. Kai nusileis saulė, būk su manim.

Kiekvienų metų pabaigoje, pažadu sau. Bet su kiekvienu kartu būnu stipresnė, silpnesnė, protingesnė, kvailesnė, senesnė, jaunesnė, šaltesnė, švelnesnė. Daugkartinis atsisveikinimas su sveiku protu, nulėmė kitokį mano pasisveikinimą su ateinančiais.

Šįkart pažadu Tau, kad ir kas, velniai rautų, tu per žemės lopinėlis, aš būsiu tokia pati. Švelnesnė nei tikėjaisi. Kaip vasaros naktinė audra, nuplausiu tavo veidą, suskaičiuosiu dešimt kartų iki dešimt. Liūdnom akim, bučiuosiu tavo pečius, visai kaip vakar. Pažadu.

Chroninė depresija. Ji poetiška, ta kalė.

Š’g.

Rodyk draugams

Tarp purvo ir iškrakmolytų nosinaičių. Tarp stiprių ašarų ir nėriniuotų kelnaičių.

Įstrigusi tarp vyno butelių, ant šaltų grindų. Ėjau aštriais ašmenimis kutendama pirštus. O kas tu? Jokių saldumynų daugiau. Jokių raumeningų nugarų. Jokių muskusinių aromatų. Be kvapo, be skonio. Apčiuopusi dantų paliktas žymes, seksiu kaip neregys tamsoje. Suledėjusios ašaros kaip Brailio raštas, tirps.

Ir tu nebegalėsi rasti kelio atgal.

Pieštiniais horizontais gyvensim. O nerimą paliksim, ten, kur popierių užlenksim.

Š’g.

Rodyk draugams