BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip veltui apmokestintą cirką stebiu mažyčius žmones iš viršaus. Atrodo, galėčiau laibais savo pirštais stumdyti juos tarytum lego kaladėles, bet man labiau rūpi tvirtai laikyti jo rankas. Gražiausias pasaulyje, beje.

Žmonės naivūs, kartoja klišes ir džiaugiasi džiaugiasi tuo. Sako, džiaukis smulkmenomis, ir nereiks liūdėti dėl baisių nelaimių, bet pasakykit kas nors, kaip tomis smulkmenomis užpildyti didžiulę žiojėjančią skylę krūtinėj? Kaip saulės spinduliais pripildyti aklinai užbetonuotą kambarį? Kaip šypsotis, kai išeidamas sakė, kad lūpas tepa medumi, o iš tikro ištepė klijais ir kietai sučiaupė?

Didelėms problemoms dideli pokyčiai, mielieji. Vienkartinis džiaugsmas kątik išsikleidusiu gėlės žiedu dar niekam neišgelbėjo gyvybės.

Rodyk draugams

Patikrinau, ar tikrai. Nemelavo. Nemelavo atspindžiai akyse, kai savęs klausinėjau. Juk, nemelavo?

Ar bijoti galima sau leisti. Suraukusi kaktą nesugebu išsiaiškinti savo pačios kėslų. Bet Lapkričio vėjui apglėbus mano klubus, man plačiai atsiveria akys. Išėjus į baltas marškinių klostes, man pritrūksta oro. Ir aš daugiau nebegaliu.

Ar galima uždrausti sau jausti. Kai viena koja baloj ištirpusių kritulių, kita pasakoj apie neišvaikščiotus rojaus sodus. Sudrausminu save. Baik svajot.

Ar gali būti, ar gali būti… Juk Jis tik dar vienas kažkas.

Š’g

Rodyk draugams