BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Molbertas prie lango, lieknas šviesos siluetas gulantis ant perbalusios drobės. Šalia ant taburetės, išnirusia koja, sėdi žmogus. Save jis vadina neišmanėliu, todėl drebančiomis rankomis ima teptuką ir potėpiais nuneša sapnus į realybę. Bijo, be galo bijo suteršti jai ramybę ir per anksti prisikviesti lietaus dievus.

- Ššš, aš girdžiu kažką. - Užsimerkęs paliečia savo lūpas ir pasuka galvą į skylę sienoje. Kadaise čia buvo durys.
- Išvesk plokštumą per 3 taškus. Pati stabiliausia? - basomis per sudaužytų butelių karalystę sklendžia ji, atrodo lyg tai darytų be skausmo. Gal tik jam taip atrodo?
- Ar aš tau leidžiau kalbėti? Ne. Kodėl tu kalbi, užsičiaupk… -žodžiai lyg kaladėlės metomos netikšos vaiko. Nemoka meluoti, bet dėlioti jas taip pat. Norėtų atsiprašyti, nerado tinkamo žodžio, gal pamiršo, koks jis, koks?

Vėliau lyg dievo magma, lango stiklą užlies naktis. Balsai jo galvoje dar ilgai šnibždės kad diena nesibaigė, kad moteris, paburkusiais paakiais, bandys nusižudyti ar pastumti jį į prarają žiojėjančią virtuvės grindyse. Neturės kito pasirinkimo, kaip surišti ją ir toliau klausytis palečių simfonijų. Tai ne sapnas, tai realybė.

Tik laimingieji išlieka gyvi. Nepraranda dantų ar bent jau juos laiko po pagalve. Lyg apsaugotų nuo piktos akies ar nasrų. Gyvųjų ir jau išėjusių.

….

Šitas gimė ryte prabudus ir pagalvojus, kad visgi turėjau neatsibusti. Nubundu ne ten, o sapnas tėra gyvenimas. Ir taip mes mirštam kiekvieną rytą.

Mano kontrabanda jums, mielieji. Už sapnus ir praeitį.

Lapė

Rodyk draugams