BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šiandien skaičiau senus meilės laiškus. Rašytus man.

Kodėl tada neatrodė, kad mane mylėjo be proto, be krašto? Šeši puslapiai ne logikos. Aštuoni lapai kaltės ir aistros. Dveji- vyriškos raudos. Dabar atrodo, kad mylėjo. Tada- nerūpėjo.

Pati rašau laiškus, tik nežinia ar meilės. Kartais širdgėlos pilnus. Kartais drugelių sklidinus. Gulėjom nuogi it Adomas su Ieva, o aš rašiau Tau laišką. Delnais karštais prisilietus Tau prie kaklo, spustelėjusi kur teka kraujas, rašiau ir dainavau. Tyliai tyliai. Kad gink Dieve, neišgirstų sienos. Žinau, kad nematei mano lūpų judant, negirdėjai mano balso paausy. Tik kvėpavimą. Siunčiau žodžius ir viltis į Tavo kūną- pirštų galais, oda, ir ta ašara viena. Kurios tu irgi nematei.

Verkiau, nes pavargau. Viena, bet ne vieniša. Pavargau kovoti už savo pasirinkimus. Kodėl negaliu tiesiog daryti. Tiesiog gyventi, neplanuoti. Nematyti rytojaus, kaip kad reikėjo jums.

Man gerai ir laiškai nebylūs. Gerai ir pilkas svajonių konvojus.

Š’g.

Rodyk draugams

Aš dar niekada nebuvau tokia laiminga. Dar niekad nesijaučiau taip savo vietoje ir savo laiku. Nenustoju šypsotis, ilsiuosi ir dirbu, man neužtenka laiko, bet prioritetai susidėlioja savaime ir nereikia niekur plėšytis. Viskas taip gražu tarytum kokiam idealistiniam paveiksle, ir kartais man atrodo, kad tuoj tuoj kažkas susprogdins burbulą ir aš skaudžiai nukrisiu ant žemės; bet tai nesitęsia ilgai, ir aš vėl dalinu savo laimę, nes grupėje džiaugtis smagiau. Neberūpi, ar tai buvo seniai lemta, kaip man sako nekviesta būrėja. Niekas nebesvarbu, nei vakar, nei rytoj, svarbiausia, kad yra dabar, o dabar yra nuostabu. Ne rytoj viskas bus gerai; šiandien viskas yra puikiau.

Suprantu, kad tai nesitęs amžinai, aš pakeisiu vietą ir galbūt pasikeis žmonės, bet tikiu, kad dabar, kai jau žinau, kaip atrodo tikra laimė, aš mokėsiu ją kurti kitur. O sukūrus puoselėti kaip gležną medelį su viltimi, kad jis prigis.

Aš norėčiau, kad kiekvienas Jūsų būtų taip pat nuoširdžiai laimingi. Tikrai.

Rodyk draugams

Už tuos,

2012-04-11

kurių nepamirštam. Mėnesius, metus, ir ne vienerius; dvejus, trejus ir gal dar daugiau. Jų nėra šalia, ir iš esmės niekada nebuvo. Kartais nusišypsodavo pašonėj, net apkabindavo ir aplaistydavo šampanu, bet niekad nieko nežadėjo. Ir taip geriau. Neįskaudino, nemelavo, nesulaužė tų nesamų pažadų. Dėl to visuomet ir išliko. Tokie tobuli, besišypsantys, gražūs, sapnuose glostantys plaukus ir bučiuojantys kaklą, realybėje palinkintys geros dienos. Jų niekas nesutepė kivirčais, rutina, pykčiais, nesusipratimais, apgavystėmis. Jų akys šviesios, ir kartkartėmis vaizduotė jas atkuria. Kartais – pačiais netinkamiausiais momentais, ir būtent tomis akimirkomis sudvejoju. Jei visąlaik buvo tikėta, kad reikia pamiršti, nešiotis jį savy tyliai giliai, kaip vieno pavasario Paryžiuj prisiminimą, tuomet į galvą peršasi mintis, kad gal reikia pamėginti? Kaip ten dėl tų vasarų ant betonuotų rampų, bandant įtikinti save, kad reikia eiti miegoti prieš auštant? Ar jas galima pakartoti? Tik šįkart miegoti nenueinant… Gal visgi?

Rodyk draugams