BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įkyriai skamba galvoje. Norėčiau sakyti, kad tai tikrai buvo geriausias sprendimas per visą mano gyvenimą, bet jis toks nebuvo. Tai net nebuvo mano pačios sprendimas. Žaidžiu vyriškai. Kad ir kaip būtų sunku, atsitraukiau nuo Tavęs, suklupau kitų glėbiuose, užmigau svetimuose pataluose ir glosčiau nepažįstamas lūpas. Alkūnių ir kelių linkiuose aš dar jaučiu Tavo pirštus, Tavo bučinius ir kraujo skonį.

Mes visi tokie patys. Nebebijom kristi, tai mums natūralu, ir atsistojame aplinkiniams net nespėjus susivokti. Kai pavargstame stabdyti, pasileidžiame visu greičiu, kol priartėjame prie lygumos. Ten kartais dar čiuožiame iš inercijos, o kartais spiriamės ir šokinėjame, kol vėl pasiekiame nuokalnę. Į apačią leidžiamės su džiaugsmu, su dar didesniu kylame į viršų. Ten dažniausiai būna baimės ir atšiauraus vėjo, kartais apgaulingo ledo, todėl stengiamės tai įveikti kuo greičiau, bet apačioje to trūksta ir mes vėl kylame. Visą gyvenimą - kylame ir leidžiamės, krentame ir keliamės. Niekada nepavargstame, nes neturime tam laiko.

Rodyk draugams

Nesu įsimylėjusi, tad rašyti čia man labai sunku. Visgi noriu Jums kažką duoti, tad parinkau keletą citatų iš laiškų. Mano ir man, lietuviškai ir ne. Ir visa tai šiuo metu esu aš.

‘I’m in a desperate need to be needed. You know that I don’t love him and he doesn’t love me either. We are more different than possible, but still there’s that one common thing. Being in love with love and inability to simply be, to at least exist when we don’t feel desired. That’s it. That’s everything what has ever been, is and will ever be between us.’

‘Tu sakei, kad netiki į amžiną meilę šešiolikos, tada septyniolikos, aštuoniolikos, ir taip kasmet. Ir Tu vis dar ja netiki. Tau reikia susiimti ir pripažinti, kad dabar jau gali jos tikėtis. Nustok bijoti, nustok pasidavinėti po kiekvieno kivirčo. Tai nėra, ir niekada nebuvo, savęs gerbimas. Aš visada mačiau ten tik baimę. Baimę įsipareigoti, prisirišti, mylėti.’

‘Buvau kvaila manydama, kad įsimylėjau Tave. Tai praėjo, tada akimirkai net buvau patikėjusi, kad Tave iš tiesų pamilau. Džiaugiuosi, kad tada to Tau nepasakiau. Taip, sakyti, kad myliu Tave būtų buvęs kvailiausias dalykas, kurį esu padariusi per gyvenimą.’

‘And you know, somewhere between those moments when I hate you for breaking my heart, I find myself thinking how much I’ve missed you.’

‘Negaliu Tau padėti. Man niekas niekuomet nesudaužė širdies ir aš mylėjau tik vieną kartą, tačiau net nebesu tikra, ar tas žmogus išties egzistavo. Ir tai mane žudo, ir tai man po truputėlį vis stipriau spaudžia širdį, inkstus, kepenis. Ne dėl to, kad negaliu ištraukti iš Tavęs depresijos; sugebėsi jos atsikratyti savomis pastangomis. Jaučiuosi sumautai dėl to, kad nežinau, ką iš tiesų reiškia mylėti, o laiko sužinoti lieka vis mažiau.’

‘Well, I’m as f*cked up as never before. I try to run away from all those problems, and it seems impossible. Still, I constantly keep trying to find out to what extent does money make human beings happier.’

Aš dar per jauna, kad sakyčiau, jog tai atspindi mano gyvenimą idealiai, bet jaučiu, kad tai neišvengiama. Pažadu, tos penkios minutės tikrai nebus praleistos veltui, Jūs tik pažiūrėkit.

Rodyk draugams

Lygiai prieš šešias savaites duodama interviu buvau paklausta, koks geriausias būdas užmigti. Pasimylėti, tada atsakiau.  Ne užsiimti seksu, o pasimylėti, su brangiausiu pasaulyje žmogumi, kuris akto metu ir po jo leidžia Tau pasijausti pačia mylimiausia, vienintele tokia pasaulyje. Kai prieš Tau nusisukant į sieną miegoti jis pabučiuoja į kaktą, tuomet apkabina per liemenį ir laiko savo ranką Tau ant pilvo. Tu stipriai ją suspaudi ir taip užmiegi, nes žinai, kad dabar jau saugu ir niekas nebaisu. Kaip kūdikis užmiega ir prabunda iš visų jėgų įsikibęs į mamos smilių, taip Tu užmiegi ir prabundi laikydama jo ranką sau ant pilvo. Ir niekas nebaisu.

Jau mėnesį miegu mažai ir neramiai.

Nebėra, kas pabučiuoja sparnuotą širdį, kai jau guliu nusisukusi. Nebėra, ant ko pasidėti galvą netyčiomis numetus pagalvę ant žemės. Nebėra, kas net man miegant į ausį sako gražius žodžius, nes taip geriau pailsiu.

Nebėra, ko stebinti rytais išvirus dvigubą kavos. Nebėra, kam galėčiau sudaryti asmeninius grojaraščius. Nebėra, ką pradžiuginčiau anksčiau baigusi darbą. Nebėra, dėl ko stengčiausi kuo puikiau atrodyti.

Meilė tebėra, bet nebėra mylimųjų.

Rodyk draugams

Žiūrint į Tavo veidą, norėčiau suprasti ką matai Tu.

Prisilietus prie Tavo odos, norėčiau nepajusti tos pulsuojančios elektros iškrovos. Kūnu nubėga šiurpuliukai, o aš pykstu. Žinau, kad jauti. Žinau, nes atsargiai mane lieti. Atsargiai žiūri, atsargiai girdi. Nusukęs akis manai pasislėpsi, bet turiu nuvilti.

Valandų valandas erzinu save. Sėdžiu priešais ir matau dalykus, kurie pasiliks tik mano vaizduotėje. Norėčiau pirštais užmerkti Tavo akių vokus. Lūpų kampučiais pajusti mimikos raukšles ant kaktos. Suimti rankomis plaukus ir apkabinti klubais tavo juosmenį. Verkti ir juoktis. Norėčiau pasakyti kaip nekenčiu. Kaip stipriai nekenčiu būti paranojike. Kaip stipriai nekenčiu Tavęs už sukeltas abejones ir sudrumstą ramybę. Juoktis, juoktis garsiai ir nuverkti blakstienas juodas.

Liežuviams susipynus, norėčiau sustoti. Norėčiau nebenorėti bučiuoti. Viskas lyg ir po senovei… Viskas lyg kaip ir vakar. Norėčiau prisipažinti, kad noriu rėkti. Ant Tavęs, visu balsu, kiek tik gerklė leidžia. Norėčiau prisipažinti, mačiusi Tavo spintoje skeletus. Pripažinti, kad esi daugiau nei aš norėčiau.

Bet Lapės, Gulbių kostiumuose, neprisipažįsta ir nepripažįsta. Nusikaltimai, kokie? Ką Tu, juk vakar dar Tave mylėjau. Gal.

Š’g.

Rodyk draugams

Šiandien skaičiau senus meilės laiškus. Rašytus man.

Kodėl tada neatrodė, kad mane mylėjo be proto, be krašto? Šeši puslapiai ne logikos. Aštuoni lapai kaltės ir aistros. Dveji- vyriškos raudos. Dabar atrodo, kad mylėjo. Tada- nerūpėjo.

Pati rašau laiškus, tik nežinia ar meilės. Kartais širdgėlos pilnus. Kartais drugelių sklidinus. Gulėjom nuogi it Adomas su Ieva, o aš rašiau Tau laišką. Delnais karštais prisilietus Tau prie kaklo, spustelėjusi kur teka kraujas, rašiau ir dainavau. Tyliai tyliai. Kad gink Dieve, neišgirstų sienos. Žinau, kad nematei mano lūpų judant, negirdėjai mano balso paausy. Tik kvėpavimą. Siunčiau žodžius ir viltis į Tavo kūną- pirštų galais, oda, ir ta ašara viena. Kurios tu irgi nematei.

Verkiau, nes pavargau. Viena, bet ne vieniša. Pavargau kovoti už savo pasirinkimus. Kodėl negaliu tiesiog daryti. Tiesiog gyventi, neplanuoti. Nematyti rytojaus, kaip kad reikėjo jums.

Man gerai ir laiškai nebylūs. Gerai ir pilkas svajonių konvojus.

Š’g.

Rodyk draugams

Nesinori nei judėti, nei svajoti. Svajonės neišsipildo, o pajudėjus iš vietos suprantu, kad tik dar labiau atitolom vienas nuo kito.

***

Kodėl uždarome duris, neišklausę. Kodėl atsisveikiname be žodžių. Nepyk, jei kartais aš šalta. Nepyk, jei kartais aš lipšni kaip medus. Nepyk, nes nėra nieko užtikrinto ir aš tai žinau geriau už visus. Kartais sutrinku ir nežinau kaip elgtis. Nežinau kas yra gerai, o kas- blogai. Man daug kur pilka. Daug kur- tiesiog tuščia. Iškraipyta pasaulėžiūra. Į Tave ir kas turėtum būti. Išgąstis bei panika. Gebėjimas jausti, kad tai kas sėdi šalia šiandien, gali jau nebesėdėti rytoj. Noras priglusti, įkvėpti Tavo kvapo. Noras užrakinti, akimirkas paprasčiausias, giliai širdyje. Noras turėti atstumą ir neprisileisti, neįkyrėti ir nebūti “per daug”. Visa tai sukelia chaosą ir paranoją. Geležinės rankos, aksominės pirštinės. O Tu stovi prieš mane ir velnias žino ką galvoji.

Susitinka akys, tik šįkart jos nesako nieko. Paširdžiuose taip neramu. Tu ne knyga atvira, o aš bibliotekoje dirbu.

Š’g.

Rodyk draugams

Mes juk visos sakome, kaip svajojam apie vyrus su kostiumais, stipriai kvepiančiais kiek aštrokais kvepalais. Tvarkingus, švelnius, mandagius. Bet ištirpstame tik tuomet, kai pagalvojame apie juos prieš užmiegant - švarkas ir marškiniai jau atšalę ant kėdės atlošo, kvepalai nusitrynę į paklodes, plaukai pasišiaušę, o vyrai tvirti, nuo prakaito blizgančiais kūnais, linkėdami jau ramesnės likusios nakties dalies, bučiuoja kaktą ir stipriai suspaudžia glėby.

***

Vasara, nes nušviesėjo plaukai, nukrito šortai, nuolat skauda galvą, bet aš tokia laiminga, kokia dar niekad nebuvau. Tik vėl viską kartinu negalėdama patikėti, kad šitai tęsis ilgai, ir pasąmonė jau pati piešia mano portretą - vaiduokliaujančios, sunkiai kvėpuojančios, gyvenimą iškeitusios į egzistenciją.

Rodyk draugams

Saldu

2012-02-13

Mano mama sako, kad mano kambaryje nuolat tvyro acetono kvapas. Nejaučiu jo. Man čia kvepia žalia arbata su mėtomis ir dezinfekciniu skysčiu, dar šiek tiek vanile ir mišku, tuo, kuris visai prie pat, už lango, per kurį aš jį stebiu, vaizdą blukindama dūmų tumulais, kylančiais iš plaučių ir kartu pasiimančiais dalį nuoskaudų, kartinančių gyvenimą arba vaikščiojančių takeliu palei mano mišką ir besišypsančių. Aš vis dar atsimenu, kuriomis dienomis ir valandomis jis vedžioja šunį, ir visuomet beveik nevalingai išeinu į balkoną. Anksčiau vaikščiodavau šalia, o dabar niekas nebeužpildo tos erdvės ir man likusio laiko, tad tenka šildyti suledėjusias plyteles savo pėdomis ir stengtis nedūsauti.

Kartais svajoju atsikratyti to prakeikto atsakomybės jausmo ir eiti miegoti neužbaigus dienos darbų. Dar norėčiau nebūti tokia priklausoma nuo šiuolaikinių technologijų ir nepulti į depresiją vos tik kažkam sugedus. Pamenu, kaip jis juokdavosi iš manęs, kai keldavau mažytes isteriškas scenas. Žinojo, kad aš neatsispiriu jo šypsenai. O jei netyčia būdavau apakusi, nusivilkdavo marškinius ir apgaubdavo mane jais ir savo rankomis. Jo rankos, jo kvapas, jo kūnas ir jo prisilietimai priversdavo viską užmiršti. Kol neėmė erzinti.

Rodyk draugams

Mes nurimstam ir šypsomės, kai jie glosto mums nugaras, nes mes ir vėl nubudom paryčiais. Mūsų kūnais bėgioja maloniausi pasaulyje šiurpuliukai, kai jie nubudę bučiuoja išsišovusias mentes. Mus užlieja palaima, kai miegodami jie prisitraukia mus arčiau ir nepaleidžia visą naktį. Mes juokiamės, kai jie tvirtais pirštais skaičiuoja mūsų šonkaulius. Mes liekam apstulbę ir įsimylim, kai jų pagarba mums yra didesnė, negu neišmatuojama mūsų pačių savigarba. Mes gyvenam, kai jie yra šalia.

Rodyk draugams

Svarbiausia, jog pagaliau supratau, kad aš beveik nieko negaunu iš pirmo karto. Viskas ateina bent jau iš antro. Juk ir Romos niekas nepastatė per dieną. Girdi?

Eiti būtinai reikia aplinkeliais, kad būtų pretekstas šokinėti per balas susikibus už rankų arba tiesiog pakylėti mane arčiau dangaus. Juk batyčių gaila, o ir kojos jau nebepridengiamos pėdkelnėmis, o ploniausias paltas vos dengia pečius. Kam gali rūpėti, ką pagalvos kaimynė, dienas skaičiuojanti prie plastikinio lango? Ar ex-draugė, kuri taip viskuo dalijosi, kad siųsdavo ašaras per didžiausią atstumą ir pamiršdavo mano teisę būti laiminga?

Dabar man svarbiausia, kad aš esu laiminga. Nors ir trūko lietaus ar žvaigždžių, nes vidutiniškai apniukęs dangus vis dar šiek tiek erzina, kaip ir visos kitos vidutinybės.

P.S. Net jei ir būtų šalta, aš apsirengčiau šilčiau, bet palto vistiek neužsegčiau. Rengiausi ne tam, kad viską slėpčiau. O ir pamušalas juk visai gražus.

P.P.S. Man šiek tiek Jūsų gaila, jei viską čia priėmėt tiesiogiai. Tikrai.

Rodyk draugams