BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Tu būsi pati laimingiausia, aš pažadu. Nustebsi, gavusi puokštę mėgstamiausių gėlių viduryje šio chaotiško didmiesčio. Tada eisime į tą parkelį, kurio Tu iki šiol nežinojai, ir ten sėdėsime tol, kol susirūpinsi, kad nenušaltų Tavo gėlės. Aš net negersiu kavos, nes Tu jos nemėgsti, mes tik greičiausiai daug rūkysime, bandydami sušilti. O vėliau išsiskirsime, ir šypsosimės, ir tai bus geriausia diena mūsų abiejų gyvenimuose, nors ir žinau, kad Tu manęs niekada nemylėsi taip, kaip aš myliu Tave.”

Tu turbūt jau žinojai, kad tai paskutinis mūsų vakaras (kuris netgi priklausė ne tik mudviem), nes dar niekad taip stipriai nebuvai manęs apglėbęs, dar niekad taip stipriai nespaudei mano rankų savosiose ir taip švelniai nebučiavai man kaktos.
Anksčiau aš negalėdavau miegoti šalia garsiai kvėpuojančio žmogaus, o dabar neįsivaizduoju ramau miego, kai Tu nebekvėpsi mano plaukų kvapo. Tų gilių įkvėpimų ir atodūsių man reikia kaip vaikui pasakos prieš miegą.

Visuomet skundžiausi, kad nebuvau įsimylėjusi taip, kaip žmonės per filmus, o dabar man beprotiškai liūdna, nes mūsų istorija dar net neprasidėjo, o jau tuoj baigsis. “Tau dabar mažiausiai reikia įsimylėti” – skamba motinos žodžiai galvoje. Tuomet juokiausi, prašiau, kad leistų man pasidžiaugti bent vasarą, o ji tik linguodavo galva. O pasirodo, ji sakė tiesą, savo motiniška intuicija jautė, jog ši meilė laiminga nebus nei akimirką. Reikėjo klausyti motinos, juk tikrai reikėjo.

Rodyk draugams

The Ugly Truth.

2012-04-09

Laikas bėga, o Tavo kvapas vis dar toks pat.

Plaukuose ir ant drabužių. Ant pagalvės ir ant odos. Keista Tau sakyti “Ne.”

Laikas bėga, o Tu vis dar negali man atsispirti. Ar sunku manęs vengti? Tūkstančiai klausimų, kurie niekada neišvys dienos šviesos. Pasidavę aplinkos garsams, judėjom drauge. Lipšnūs delnai, lipšnūs pirštai. Noriai lietei mano klubus ir neįsivaizdavai, kad bėgsiu nuo Tavęs tekinom. Pernelyg gerai žinau, kad skaudės man, o ne Tau. Nenorėjau Tavo pusės tada, nenoriu ir dabar. Noriu abiejų. Nuo kairės iki dešinės, nuo šviesių plaukų iki pirštų galiukų. Nuo A iki Ž…

Šviesoms nusileidus ant Tavų akių, pamiršau prisiminti. Nustūmiau akimirkai išgyventas nuoskaudas bei prisiminimus. Akimirkai, pajutau rankas slystančias savo nugara. Akimirkai, pajutau savąsias Tau po kaklu. Nustok būti Tiesa. Nustok būti protingas. Būk vėjavaikiškas ir negalvok kas bus rytoj, bent akimirkai. Tai akimirkai, kuri užtrunka iki paryčių.

Šįkart aš buvau Tiesa. Šįkart pamiršau vėją ir spontaniškai svetimas pagalves. Nes akimirkos baigiasi ir lieka tik Tavo kvapas.

Š’g.

Rodyk draugams