BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laba Diena,

Mano vardas X, esu priklausoma fejerverkams. Jei jų negaunu, nutrūkstu nuo grandinės.

Kaip pasiutęs šuo.

Gyveni, vaidini. Kokie mat sinonimai. Bandau įsisprausti į kažkieno man sukurtus rėmus, o bet tačiau. Ilgai reikėjo, kad skaudėtų.

Aš juk Tau sakiau, kad man reikia fejerverkų. Žinodamas, ko man reikia, ko man trūksta- laikai mane kaip žuvelę be vandens. Ir aš išeisiu, mažiukai. Nes 6 metai yra tiesiog per mažai sprogimų.

***

Bandydama sukurti tai, ko niekada nebus, pradedi suprasti. Pradedi suprasti, kad “priešingybės traukia” yra mėšlo krūva. Pradedi suprasti, kad nuo savęs nepabėgsi- net ir labai norėdama prisijaukinti ar pritapti.

Kada pagaliau tai supranti? Haha.

Kai į kambarį įeina JIS. Kai jauti, kad į tave spoksančios rudos akys galėtų tau perskaityti dainų tekstus. O tu jau žinai kiekvieną žodį parašytą.

Iki pirštų galų, jaučiu, kad būsi tas dėl kurio sprogdinsiu fejerferkų sandėliuką.

Rodyk draugams

193 žodžiai

2016-08-23


Ir vėl stoviu prie jūros kranto, ir vėl po keliolikos sekundžių laukimo, kol bangos užsimuš į uolas, užsidegu cigaretę. Giliai, iki plaučių gilumos, įtraukiu oro persmelkto dūmų ir bandau įtikinti save, kad tai padės. Padės užsimiršti, sakau sau ir nubraukiu plaukus sau nuo veido. Dievaž, kodėl aš čia? Kodėl aš vis dar čia?

Ir turbūt gyvenimas yra vienintelis mano pragaro ratas, kuris sukasi, virpa ir neša mane į juodžiausią minčių bedugnę. Mano visi mylimieji tampa paskutiniais iki karsto lentos, kol pasirodo kiti.

Ir vėl tos pačios pabaigos, tos pačios užverktos akys, ir tie paburkę rytai, užrakinti jo/mano/jų kambariuose. Ar aš to prašiau?

Ir kai sustingusiais pirštais aš braižiau ant jo kaklo paskutinį savo atsisveikinimo laišką, aš nuoširdžiai tikėjau, kaip vienuolė kristaus buvimu - o gal vis dar tikiu, kad tai paskutinis, kad tai paskutinis kartas kai jaučiau kraują pulsuojantį venomis, paskutinis kartas, kai mano burna džiūsta vien nuo minčių apie tai, kad jo rytojus priklauso kitai

ir tai tikrai paskutinis kartas, kai aš atiduodu save

Nes kitą minutę aš jau nebejausiu, mano virpulys pasibaigs, o iš sielos pavirtusios pelenais, išvirsiu jam paskutinį puodelį arbatos.

Ir aš tikrai būsiu ta, kuriai nereikės nieko, netgi savęs

-lapė

Rodyk draugams

Mano kaimynai iš gretimo namo augina kanapes savo balkone. Kaip sužinojau? Jų kvapas užtvindė mano plaučius, kol bandžiau sulaikyti mylimąjį nuo šokimo iš mūsų balkono. Aišku, mano gležnos rankos tesugebėjo padėti tiek, kiek jis to norėjo, todėl be didžiulių mėlynių ant mano kūno bei to kvapo, nieko neliko iš tos popietės.

- Aš bijau savęs. - Pasakė jis man, kai apglėbusi savo šakomis bandžiau jį nuvyti į šviesesnį rytojų. Pavyko, aišku. Kaip nepavyks, kai jis to ir telaukė? Mano kvailos empatijos ir ašaromis nuplauto veido.
————–
Šiandien jis tarp eilučių rašo, kad negali gyventi be manęs. Taip pat kaip ir su manim.
ir kas juos supras?..

Rodyk draugams

Ar žinot kaip klaiku gulėti lovoje, kurioje niekas nemiegojo bent saują metų? Kaip klaiku žiūrėti į lubas, kurias paskutinį kartą glostė mirusio žmogaus akis?

kokia ta amžinybė yra, klausiu savęs eilinį kartą įsipylus juodesnio nei mintys espresso į jos puodelį. Bandau nukreipti mintis į knygas išrikiuotas dailiai į lentynas, laukiančias kieno nors prisilietimo.
- Ne dabar. - nusisuku nuo jų kaip kažkada nusisukau nuo visų, kuriuos kada nors mylėjau.

Neprisimenu šio namo tokio begarsio ir siurrealaus. Tyla niekada jai nepatiko, pamąstau sau ir atsisėdu ant dulkėmis nukloto fotelio. Mano telefone pasigirsta finkas ir aš pravirkstu savaitėmis trukusiu lietumi.

Kodėl aš jos nesiklausiau? Kodėl tik dabar to savęs klausiu? Kodėl tik dabar?

Ne. Aš klausiausi, bet ne pakankamai, kad išgirsčiau kaip ji su manimi atsisveikina.

Rodyk draugams

/bailiai/

2015-04-27

- Aš esu blogas žmogus. Juk tave įspėjau.
- Tu pati tuo netiki.

Visada bandžiau su savimi kovoti, kad ir dabar - mano stemplėje gūžiasi skausmingas ilgesys tam trapiam ekshibicionizmo momentui, kai leidžiu kitiems pažvelgti į intymiausius mano minties vingius, o aš tik bandau jį užgniaužti. Nuryti tą virpulį ir pamiršti. Įtikinu save, kad su tuo puikiai tvarkausi, bet ar ilgam? Kiek ilgai? Aš tik prailginto atsipalaidavimo tabletė, o laikas kasdien ryjantis mano kūną ims ir perkas mane visą.
o
kas
tada?

///

Per visą šią slogią tylą aš beveik išmokau užmiršti, o Jūs?

- Lapė

Rodyk draugams

Mano tylusis prieše,

Šiandien mane privertei skaičiuoti laiką. Atgal, pirmyn, šokinėjant per mėnesius ir užkliūvant už metų. Ar aš ištylėjau pakankamai ilgai, kad mano gyvenime pasikeistų viskas? Mielasis, mano pirštai sustiro, mintys tapo vangios ir siauros lyg tos džiūstančios upės, kuriose mes niekada nesimaudėme. Turbūt žinai, kaip bijau prisipažinti sau, kad beveik užmiršau tavo veidą, tik ta blausi šviesa tavo akių vis dar persekioja mane. Kartais manau, jog tiesiog viskas netikra, kad namas priešais mano langą popierinis, o žmonės minantys dviračius tėra tik dulkės. Oras limpa mano plaučiuose ir aš nieko nežinau. Aš tas vaikas, kurį sutikai tada, kai man nereikėjo nieko. Ir vėl, ir vėl— ir vėl aš nieko nenoriu, tik kristi lubomis į dangų ir netekti savęs, kaip tada —

//išmokti mąstyti, išmokti gyventi, išmokti skristi

Aš tavęs vis dar laukiu,
Lapė

Rodyk draugams

Gimimas

2013-07-05

ir žinot, būna taip. Bandai save numaritni įmantriais būdais - stengiesi nemąstyti, šlakstai dienas (ne)šventintu vandeniu, kraujuoji į lubas per naktis, kad prabudus suabejotum ar jau tu čia, vėl bandai nemąstyti, ir geri, ir mąstai…
ir miršti. Su savo dailiu kailiu bei išpaikintais sielos vingiais. Viskas, kas buvo vertinga tapo dulkėmis.
ha, dulkėmis.
šiuo pavidalu buvau gal metus, o gal penkerius. O gal šimtmečius. Beveik užmiršau, kas esu ir bučiau net nepastebėjus, kad mano plaukai įaugo į šias samanas, o kūnas skenduolės plūduriuoja rutinos rūke, jei ne jis.
visą laiką budėjęs šalia, tyliai man miegant šnabždėjęs <aš myliu, aš tavo, man nereikia>  svetima kalba ir gal tūkstantį kartu bandęs sugrąžinti beldimą į mano šonkaulius.
:jis yra šamanas, turbūt juo ir liks
/lapė.

Rodyk draugams

“Tu būsi pati laimingiausia, aš pažadu. Nustebsi, gavusi puokštę mėgstamiausių gėlių viduryje šio chaotiško didmiesčio. Tada eisime į tą parkelį, kurio Tu iki šiol nežinojai, ir ten sėdėsime tol, kol susirūpinsi, kad nenušaltų Tavo gėlės. Aš net negersiu kavos, nes Tu jos nemėgsti, mes tik greičiausiai daug rūkysime, bandydami sušilti. O vėliau išsiskirsime, ir šypsosimės, ir tai bus geriausia diena mūsų abiejų gyvenimuose, nors ir žinau, kad Tu manęs niekada nemylėsi taip, kaip aš myliu Tave.”

Tu turbūt jau žinojai, kad tai paskutinis mūsų vakaras (kuris netgi priklausė ne tik mudviem), nes dar niekad taip stipriai nebuvai manęs apglėbęs, dar niekad taip stipriai nespaudei mano rankų savosiose ir taip švelniai nebučiavai man kaktos.
Anksčiau aš negalėdavau miegoti šalia garsiai kvėpuojančio žmogaus, o dabar neįsivaizduoju ramau miego, kai Tu nebekvėpsi mano plaukų kvapo. Tų gilių įkvėpimų ir atodūsių man reikia kaip vaikui pasakos prieš miegą.

Visuomet skundžiausi, kad nebuvau įsimylėjusi taip, kaip žmonės per filmus, o dabar man beprotiškai liūdna, nes mūsų istorija dar net neprasidėjo, o jau tuoj baigsis. “Tau dabar mažiausiai reikia įsimylėti” – skamba motinos žodžiai galvoje. Tuomet juokiausi, prašiau, kad leistų man pasidžiaugti bent vasarą, o ji tik linguodavo galva. O pasirodo, ji sakė tiesą, savo motiniška intuicija jautė, jog ši meilė laiminga nebus nei akimirką. Reikėjo klausyti motinos, juk tikrai reikėjo.

Rodyk draugams

Įkyriai skamba galvoje. Norėčiau sakyti, kad tai tikrai buvo geriausias sprendimas per visą mano gyvenimą, bet jis toks nebuvo. Tai net nebuvo mano pačios sprendimas. Žaidžiu vyriškai. Kad ir kaip būtų sunku, atsitraukiau nuo Tavęs, suklupau kitų glėbiuose, užmigau svetimuose pataluose ir glosčiau nepažįstamas lūpas. Alkūnių ir kelių linkiuose aš dar jaučiu Tavo pirštus, Tavo bučinius ir kraujo skonį.

Mes visi tokie patys. Nebebijom kristi, tai mums natūralu, ir atsistojame aplinkiniams net nespėjus susivokti. Kai pavargstame stabdyti, pasileidžiame visu greičiu, kol priartėjame prie lygumos. Ten kartais dar čiuožiame iš inercijos, o kartais spiriamės ir šokinėjame, kol vėl pasiekiame nuokalnę. Į apačią leidžiamės su džiaugsmu, su dar didesniu kylame į viršų. Ten dažniausiai būna baimės ir atšiauraus vėjo, kartais apgaulingo ledo, todėl stengiamės tai įveikti kuo greičiau, bet apačioje to trūksta ir mes vėl kylame. Visą gyvenimą - kylame ir leidžiamės, krentame ir keliamės. Niekada nepavargstame, nes neturime tam laiko.

Rodyk draugams

One hell of a year.

2012-07-29

Liko lygiai metai, o aš jau noriu verkti. Vis dažniau į galvą lenda mintis, įkyriai klausinėjanti, kam reikėjo pradėti, jei tiksliai žinau, kada reiks baigti? Net naivumas šįkart neleidžia tikėti, jog viskas bus gerai ir kad meilė nugali viską. Nors iš tikrųjų tuo niekuomet ir netikėjau.

O lygiai prieš metus, kai man sakė, kad elgiuosi kvailai, kartojau (nežinau - labiau tiems, kas sakė, ar sau pačiai), lai verksiu pusę metų, bet pabūsiu laiminga bent du mėnesius. Nebežinau, ar šįmet tuo tikiu; ar tikėsiu kitąmet. Aš nesu buko serialo herojė, ir man nebūtinai viskas išsispręs greitai. Atrodo, vienintelis dalykas, kurį tvirtai žinau, tai kad nenoriu būti čia. Bet kur? Ir su kuo?

Kažko ilgiuosi, auto-correctas užvaldė mano gyvenimą, niekas nevyksta pagal planą ir nesigailiu nei vieno rando, kurį pasidariau būdama pakaltinama ir ne. Gal taip ir turi skambėti gyvenimas.

Rodyk draugams