BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laba Diena,

Mano vardas X, esu priklausoma fejerverkams. Jei jų negaunu, nutrūkstu nuo grandinės.

Kaip pasiutęs šuo.

Gyveni, vaidini. Kokie mat sinonimai. Bandau įsisprausti į kažkieno man sukurtus rėmus, o bet tačiau. Ilgai reikėjo, kad skaudėtų.

Aš juk Tau sakiau, kad man reikia fejerverkų. Žinodamas, ko man reikia, ko man trūksta- laikai mane kaip žuvelę be vandens. Ir aš išeisiu, mažiukai. Nes 6 metai yra tiesiog per mažai sprogimų.

***

Bandydama sukurti tai, ko niekada nebus, pradedi suprasti. Pradedi suprasti, kad “priešingybės traukia” yra mėšlo krūva. Pradedi suprasti, kad nuo savęs nepabėgsi- net ir labai norėdama prisijaukinti ar pritapti.

Kada pagaliau tai supranti? Haha.

Kai į kambarį įeina JIS. Kai jauti, kad į tave spoksančios rudos akys galėtų tau perskaityti dainų tekstus. O tu jau žinai kiekvieną žodį parašytą.

Iki pirštų galų, jaučiu, kad būsi tas dėl kurio sprogdinsiu fejerferkų sandėliuką.

Rodyk draugams

193 žodžiai

2016-08-23


Ir vėl stoviu prie jūros kranto, ir vėl po keliolikos sekundžių laukimo, kol bangos užsimuš į uolas, užsidegu cigaretę. Giliai, iki plaučių gilumos, įtraukiu oro persmelkto dūmų ir bandau įtikinti save, kad tai padės. Padės užsimiršti, sakau sau ir nubraukiu plaukus sau nuo veido. Dievaž, kodėl aš čia? Kodėl aš vis dar čia?

Ir turbūt gyvenimas yra vienintelis mano pragaro ratas, kuris sukasi, virpa ir neša mane į juodžiausią minčių bedugnę. Mano visi mylimieji tampa paskutiniais iki karsto lentos, kol pasirodo kiti.

Ir vėl tos pačios pabaigos, tos pačios užverktos akys, ir tie paburkę rytai, užrakinti jo/mano/jų kambariuose. Ar aš to prašiau?

Ir kai sustingusiais pirštais aš braižiau ant jo kaklo paskutinį savo atsisveikinimo laišką, aš nuoširdžiai tikėjau, kaip vienuolė kristaus buvimu - o gal vis dar tikiu, kad tai paskutinis, kad tai paskutinis kartas kai jaučiau kraują pulsuojantį venomis, paskutinis kartas, kai mano burna džiūsta vien nuo minčių apie tai, kad jo rytojus priklauso kitai

ir tai tikrai paskutinis kartas, kai aš atiduodu save

Nes kitą minutę aš jau nebejausiu, mano virpulys pasibaigs, o iš sielos pavirtusios pelenais, išvirsiu jam paskutinį puodelį arbatos.

Ir aš tikrai būsiu ta, kuriai nereikės nieko, netgi savęs

-lapė

Rodyk draugams

Lygiai Po Metų.

2016-07-31

Kur buvo parašyta, kad skaudės?

Kas galėjo žinoti, kad žaizdos taip greit negyja? Kodėl vaikystėj neišmokė, kad nesikalbėti bus sunkiau?

Lygiai prieš metus tirpau nuo Tavo žvilgsnio. Negalvojau, kad galėsiu būti laimingesnė. Iki šiol taip manau. Atsitikai man, kaip nežemiška stichija. O po to nulijo lietus. Po to, visi grįžome prie įprastų orų prognozių.

Aš nežinau, kada tai praeis. Kada praeisi TU. Gyveni manyje giliai pasislėpęs, o gūdžiais vienišais vasaros vakarais pasirodai. Akyse matau, ausyse girdžiu, širdyje jaučiu. Kodėl?

Ar tiesa, kad jei sapnuoji žmogų, jis galvoja apie Tave?

O, bet ar įmanoma grįžti į save, po tokių kaip Tu?

Klausimai tarytum metai, su laiku sunkėja…

Š’g.

Rodyk draugams

Nakties snaigių apšviesti, gulime.

Dar vakar žiūrėjau į sprogstantį dangų. Kol liejosi upės šampano, aš žiūrėjau į dangų ir atsisveikinau. Su visomis žaizdomis, su skaudančia širdimi.

Jos užgis, aš žinau. Norėčiau pasakyti, kad negalvoju, neprisimenu, negedžiu to, kas galėjo būti. Bet tai turbūt natūralus, žemiškas ir žmogiškas jausmas.

***

Dabar stoviu nuoga prieš Tave. Iš kažkur jaučiu, kad ateinančios dienos ir naktys bus mūsų. Bučiuoji man akių vokus, o rankos apsiveja tarytum vijokliai. Bet man nereikia net atsimerkti. Nereikia net dvejoti.

Viskas bus gerai.

Švarus lapas. Mažiau pašalinių faktorių. Tik mes ir mūsų pasirinkimas.

Rodyk draugams

Tarytum. Paskendau

2015-10-29

Graudulys.

Žinau, kad matau Tave ne paskutinį kartą. O jausmas, tarytum atsisveikiname amžiams.

Akys mėlynumo tarytum vėl būtumėm tik dviese. Kaip tą rytą, kai miegojome sulipę tarytum Siamo dvyniai.

Vaikštau vakaro šviesų apšviestoje patalpoje, kur susipažinom. Galėčiau žnektelėti čia pat, ant grindų. Nereikia nė užsimerkti, o prisiminimai plūsta. Akys mėlynumo kaip jūra, čia davė man vilties. Kodėl dabar jaučiuos, tarytum ji išvažiavo, vilkėdama rausvą džemperį su gobtuvu, raudonu automobiliu.

Geidžiau mylėti Tave, ar žinai?

Aš kantriai lauksiu, kad ir 10 metų. Kol mes vėl susitiksim.

Double Exposure Photography That Will Amaze And Inspire - Smashcave:

Š’g.

Rodyk draugams

Mano kaimynai iš gretimo namo augina kanapes savo balkone. Kaip sužinojau? Jų kvapas užtvindė mano plaučius, kol bandžiau sulaikyti mylimąjį nuo šokimo iš mūsų balkono. Aišku, mano gležnos rankos tesugebėjo padėti tiek, kiek jis to norėjo, todėl be didžiulių mėlynių ant mano kūno bei to kvapo, nieko neliko iš tos popietės.

- Aš bijau savęs. - Pasakė jis man, kai apglėbusi savo šakomis bandžiau jį nuvyti į šviesesnį rytojų. Pavyko, aišku. Kaip nepavyks, kai jis to ir telaukė? Mano kvailos empatijos ir ašaromis nuplauto veido.
————–
Šiandien jis tarp eilučių rašo, kad negali gyventi be manęs. Taip pat kaip ir su manim.
ir kas juos supras?..

Rodyk draugams

Maišai man visas kortas.

Aš bučiuoju tau skruostą, Tu bučiuoji man lūpas.

Daros vis sunkiau ir sunkiau. Liūdniau ir liūdniau, kaskart tau išėjus. Kankini mane savo prisirpusiom nuo minčių akim. Kandi man ir lauki, kol įkąsiu atgal. Bet aš per gudri. Tik švelniai glostau vietas į kurias norėčiau suleisti dantis.

Sakai, kad sapnuoji, kad nori tik manęs. Aš noriu, turbūt daugiau nei Tu. Pati nesuvokiu, kodėl regiu Tavo akis, žiūrėdama tikrai ne į Tave. Nors pats neatskleidi man savųjų kortų iki galo, jau žinai kas mano rankose.

Dama ir du Tūzai.

Rodyk draugams

Įsikrovusi.

2015-07-30

Verti mane šypsotis. Iki ašarų. Sekundei įsivaizduokime, kas būtų jeigu būtų.

Prikandusi lūpą, jaučiu kaip stebi mane iš nugaros. Prisilietęs prie jos linkių nebegali atitraukti pirštų. Įsitempia raumenys. Jei dabar norėčiau, leisčiau nepaleisti…

Žydras vandenynas akių duobutėse. Kodėl visad jis man painiojasi po kojom? Ten kur skęstu kaskart, vos tau pažvelgus man tiesiai į akis. Neatsilaikysiu srovei.

Pasiimsi pats ar man reikės ateiti?

Š’g.

Rodyk draugams

Ar žinot kaip klaiku gulėti lovoje, kurioje niekas nemiegojo bent saują metų? Kaip klaiku žiūrėti į lubas, kurias paskutinį kartą glostė mirusio žmogaus akis?

kokia ta amžinybė yra, klausiu savęs eilinį kartą įsipylus juodesnio nei mintys espresso į jos puodelį. Bandau nukreipti mintis į knygas išrikiuotas dailiai į lentynas, laukiančias kieno nors prisilietimo.
- Ne dabar. - nusisuku nuo jų kaip kažkada nusisukau nuo visų, kuriuos kada nors mylėjau.

Neprisimenu šio namo tokio begarsio ir siurrealaus. Tyla niekada jai nepatiko, pamąstau sau ir atsisėdu ant dulkėmis nukloto fotelio. Mano telefone pasigirsta finkas ir aš pravirkstu savaitėmis trukusiu lietumi.

Kodėl aš jos nesiklausiau? Kodėl tik dabar to savęs klausiu? Kodėl tik dabar?

Ne. Aš klausiausi, bet ne pakankamai, kad išgirsčiau kaip ji su manimi atsisveikina.

Rodyk draugams

Ten Manęs Nėra.

2015-06-16

Važiuoju lėtai, nes nerandu kur pasidėti.

Vilkinu laiką, nes nenoriu namo. Žinau, aš baigiu išprotėti. Skambučiai, žinutės, žmonės ir daug balsų. O aš nieko nebenoriu.

Pamečiau skaičių tų dienų ir tų naktų, kurias praleidau bežiūrėdama priešais save- į niekur. Norėčiau nors kartą surasti stipresnius pečius. Nors kartą, pakelkit mane nuo žemės. Noriu pasiklysti ir nebijoti.

Nors kartą, noriu nebelaukti.

Š’g.

Rodyk draugams