Kai mano kraujyje daugiau alkoholio nei logikos.

Ar aš neverta? Juk žinau, kad esu verta. Verta saulės zuikučių ant pečių. Skaičiavimų iki dešimt, kaskart susipykus. Lai tušas ant akių pasilieka. Lai skruostai lieka rausvi. Lai strazdanos lieka ant nosies. Norą pasprukti žino tik mano pasąmonė. Tik ji supranta kaip myliu laisvę, priklausant kažkam… Net nedejuojant, ašaros rieda. Nes suvokimas, kad esi nelaiminga- drąsko viską kas lieka po daugtaškio. Jaučiuosi, tarytum turėčiau prisikelti iš pelenų.

Žinau, mano gyvenimas turėtų būti daugiau nei čia, nei dabar. Esu pasmerkta žydėti tarp cemento plytelių. Bet pasižadu- būsiu pati ryškiausia gėlė. Aukščiausiai skrendanti Gulbė. Skaniausias saldainis nepažįstamam liežuviui.

Būsiu pati sunkiausia pamiršti.

Š’g.

Pasilenkusi į Tavo pusę, įkvepiu.

Taip kvepia Tavo švarkas. Taip kadaise kvepėdavo pagalvės. Žiūri į mane tuo žvilgsniu. Na tuo, kuriuo bandai išsiaiškinti ką galvoju. O aš visada tik šypsausi, vos vos. ir vėl metai praslinko, lyg prabėgo. Kartais greitai, kartais per daug lėtai. Jaučiu, vėjas ne veltui Tau rodo mano veidą. Raudonos šviesos, akimirkos sustingusios laike. Niekas nepasikeitė, tik mes. Yra galvojančių, kad priklausau Tau. Deja, visada priklausiau tik sau. Ne veltui aš paukštis ir dangus mano namai. Kartais sugrįžtu į rankas Tavąsias, tik prisiminti ko nebeturiu.

Tik prisiminti, kiek kainavo nelaisvė.

Š’g.

kurių nepamirštam. Mėnesius, metus, ir ne vienerius; dvejus, trejus ir gal dar daugiau. Jų nėra šalia, ir iš esmės niekada nebuvo. Kartais nusišypsodavo pašonėj, net apkabindavo ir aplaistydavo šampanu, bet niekad nieko nežadėjo. Ir taip geriau. Neįskaudino, nemelavo, nesulaužė tų nesamų pažadų. Dėl to visuomet ir išliko. Tokie tobuli, besišypsantys, gražūs, sapnuose glostantys plaukus ir bučiuojantys kaklą, realybėje palinkintys geros dienos. Jų niekas nesutepė kivirčais, rutina, pykčiais, nesusipratimais, apgavystėmis. Jų akys šviesios, ir kartkartėmis vaizduotė jas atkuria. Kartais – pačiais netinkamiausiais momentais, ir būtent tomis akimirkomis sudvejoju. Jei visąlaik buvo tikėta, kad reikia pamiršti, nešiotis jį savy tyliai giliai, kaip vieno pavasario Paryžiuj prisiminimą, tuomet į galvą peršasi mintis, kad gal reikia pamėginti? Kaip ten dėl tų vasarų ant betonuotų rampų, bandant įtikinti save, kad reikia eiti miegoti prieš auštant? Ar jas galima pakartoti? Tik šįkart miegoti nenueinant… Gal visgi?

Laikas bėga, o Tavo kvapas vis dar toks pat.

Plaukuose ir ant drabužių. Ant pagalvės ir ant odos. Keista Tau sakyti “Ne.”

Laikas bėga, o Tu vis dar negali man atsispirti. Ar sunku manęs vengti? Tūkstančiai klausimų, kurie niekada neišvys dienos šviesos. Pasidavę aplinkos garsams, judėjom drauge. Lipšnūs delnai, lipšnūs pirštai. Noriai lietei mano klubus ir neįsivaizdavai, kad bėgsiu nuo Tavęs tekinom. Pernelyg gerai žinau, kad skaudės man, o ne Tau. Nenorėjau Tavo pusės tada, nenoriu ir dabar. Noriu abiejų. Nuo kairės iki dešinės, nuo šviesių plaukų iki pirštų galiukų. Nuo A iki Ž…

Šviesoms nusileidus ant Tavų akių, pamiršau prisiminti. Nustūmiau akimirkai išgyventas nuoskaudas bei prisiminimus. Akimirkai, pajutau rankas slystančias savo nugara. Akimirkai, pajutau savąsias Tau po kaklu. Nustok būti Tiesa. Nustok būti protingas. Būk vėjavaikiškas ir negalvok kas bus rytoj, bent akimirkai. Tai akimirkai, kuri užtrunka iki paryčių.

Šįkart aš buvau Tiesa. Šįkart pamiršau vėją ir spontaniškai svetimas pagalves. Nes akimirkos baigiasi ir lieka tik Tavo kvapas.

Š’g.

Vėsesniais vakarais mums patikdavo leisti laiką motinos svetainėje. Ji išeidama užkurdavo židinį ir palikdavo ant stalo butelį vyno ir dvi taures, nesitikėdama jų čia rasti grįžusi po keleto parų. Lygiai taip nesitikėjo rasti ir prišildyto kambario arba mūsų. Kol jis išvarydavo motinai iš garažo automobilį, aš sėdėdavau ir stebėdavau ugnį. Grįžęs pripildavo vyno ir stengėsi mane bent keletui minučių pritraukti arčiau ugnies, teisindavosi tuo, kad kažkada jis išvažiuos, o aš taip ir nemokėsiu tinkamai mėtytį malkų. Iš tiesų jis dievino mano dilbius, kai pasiraitodavau rankoves nuo karščio. Dar jam patiko matyti mane įraudusiais skruostais, šypsodavosi žiūrėdamas į mane, ir aš negalėdavau atsilaikyti - išsišiepdavau ir pati ir susisukdavau jo glėbyje. Atsisėdavau, kai reikėdavo įmesti dar malkų, ir situacija kartodavosi. Dar kartais sukdavom vyšninį tabaką į perfekcionistiškai lygias cigaretes, iš lėto rūkydavom, šypsodavomės, gerdavom vyną. Jis juokdavosi, kad aš su megztiniu ir basomis pėdomis, o aš sakydavau, kad megztinio nusirengimas yra daug labiau viliojantis negu kojinių. Būdavo priverstas sutikti ir kaskart primindavo, kad tebemylėtų mane, net jei ir imčiau nešioti kelnes. Pabučiuodavau jo kaklą, o jis tik dar labiau mane prisitraukdavo. Taip, tai buvo geriausi mano šaltieji mėnesiai per visą gyvenimą. Tikiu, kad bus ir geresnių, ir žinau, kad kiekviena mergina to nusipelnė.

P.S. Jei Jūsų išrinktasis šito nesupranta, greičiausiai, Jūsų pasirinkimas yra blogas. Šypt.

Vaikai, mėtykit tuos nelemtus akmenis į ežerus, ir kuo didesnius, kad tik greičiau suskiltų ledai, o vasarą karma atvestų ten kokį nors nevykėlį, ir jis susižalotų. Bet net jei ir nemėtysit tų akmenų, pavasaris vis tiek ateis. Atsineš brizo, lengvų debesų, neromantiško alaus ir cigarečių, valandas trunkančių palydų.

Ir meilių atneš. Mes vėl alsuosim vieni kitais, stebėsim, kaip per pertraukas jie sėdi ant suoliukų, per istorijos pamokas vietoj šaltinių nagrinėsim paltų kišenėse rastus komplimentus. Šypsosimės ir mūsų galvose beliks vieno žmogaus paveikslas, vėliau mes gal verksim, bet dabar būsim laimingi, ir nenorėsim girdėt jokių įspėjimų. Gyvensim dabar. Ne vakar, ne rytoj, ne kitąmet.

Summer romances begin for all kinds of reasons, but when all is said and done, they have one thing in common. They’re shooting stars, a spectacular moment of light in the heavens, fleeting glimpse of eternity, and in a flash they’re gone.

Ar galima sakyti “myliu”, nors nežinai ką jauti..?

Aš galiu. Metai iš metų… Norisi rėkti. Sėdint kitoje stalo pusėje, žinant, kad esi blogesnis nei manytų mano mama. O aš nenoriu žinoti. Nenoriu žinoti kas Tavęs laukia namie. Ar paskambinsi rytoj?.. Nenoriu žinoti šiandien. Šiandien, man pakanka žiūrėti į judantį peizažą už tamsinto lango. Ir justi judesį Tavo rankos. Prašau, paliesk mano veidą. Išsiilgusį Tavo šalčio.

Aš galiu užsimerkusi įsivaizduoti, kad esame tik mudu. Vis grįžtu Tau pasakyti kas esu, kad esu. O tu stebi kaip judu. Ar galiu, ar buvau? O gal tikėti, ką man sako kiti. Užmerkti mano akių vokai, kristalai krentantys iš dūšios beraudojančios. Žmogau, nejaugi nesupranti. Kartą į šimtą metų, Gulbės susiporuoja. Likusios vienos- tiesiog miršta. Vengti ežerų ir miškų- ne išeitis.

Sėdint ant grindų- juokiuos lyg ir iš džiaugsmo- juk Tave mačiau, Tave liečiau. Tik liūdna, nes nežinia kas bus toliau.

Š’g.

Mes kenčiame tyliai.

Vienos, naktimis, basomis, kartais su juodais aukštakulniais. Juodais, būtent. Gulime ant lovos krašto, kojomis liesdamos grindis. Kartais nuogos, kartais su juodais apatiniais. Ir ilgimės, to ko nėra.

Pirštais paglostau savo kaklą. Patikrinu ar po krūtinkauliu vis dar plaka. Aukštus kuodus susirišusios, moterys išsibarsčiusios visam mieste. Smilksta tarp pirštų, naktinė auka. Lietui lyjant, sniegui krentant- muzika groti nesustos. Nesustos verpti audeklų naktis. Juodai baltos fotografijos akyse, raudonas vynuogynas ant lūpų. Planuoti bei regzti tinklų nesustos našlės prigimtis.

Pavojingai ilgom kojom ir stipriu odos kvapu, viliosim Juos visą gyvenimą. Dainuosim pasakas tyliai, prieš miegą. Klubais užsūpuosim į sapną. Nuovargio išdažytom akim mylėsim, kad ir kas Jie bebūtų. Tad, mylėkit už tą tylą, nes galėtume rėkti.

Š’g.

Sunku stebėti, kaip autocorrectas taiso ne tik aplinkinių gramatiką, bet ir gyvenimus. Aš irgi mėgstu tuos obuoliukus, nesiginu, bet iki tiek?
•••
Kai žmonės manęs klausia, ar taip švyčiu dėl to, kad įsimylėjau, atsakau, kad aš visad taip beatodairiškai mylėjau. Gyvenimą. Tada jie man sako, kad nesupratau klausimo, o man atrodo, kad jų požiūris labai siauras ir jie nesupranta gyvenimo.
•••
Kadangi šiąnakt temiegojau gal dvi valandas, ant aukštakulnių praleidau kokių trylika, ir burnoj teturėjau vandenį ir gal porą cigarečių, sakau Jums labanakt, o pati keliauju gyventi toliau.

Mano mama sako, kad mano kambaryje nuolat tvyro acetono kvapas. Nejaučiu jo. Man čia kvepia žalia arbata su mėtomis ir dezinfekciniu skysčiu, dar šiek tiek vanile ir mišku, tuo, kuris visai prie pat, už lango, per kurį aš jį stebiu, vaizdą blukindama dūmų tumulais, kylančiais iš plaučių ir kartu pasiimančiais dalį nuoskaudų, kartinančių gyvenimą arba vaikščiojančių takeliu palei mano mišką ir besišypsančių. Aš vis dar atsimenu, kuriomis dienomis ir valandomis jis vedžioja šunį, ir visuomet beveik nevalingai išeinu į balkoną. Anksčiau vaikščiodavau šalia, o dabar niekas nebeužpildo tos erdvės ir man likusio laiko, tad tenka šildyti suledėjusias plyteles savo pėdomis ir stengtis nedūsauti.

Kartais svajoju atsikratyti to prakeikto atsakomybės jausmo ir eiti miegoti neužbaigus dienos darbų. Dar norėčiau nebūti tokia priklausoma nuo šiuolaikinių technologijų ir nepulti į depresiją vos tik kažkam sugedus. Pamenu, kaip jis juokdavosi iš manęs, kai keldavau mažytes isteriškas scenas. Žinojo, kad aš neatsispiriu jo šypsenai. O jei netyčia būdavau apakusi, nusivilkdavo marškinius ir apgaubdavo mane jais ir savo rankomis. Jo rankos, jo kvapas, jo kūnas ir jo prisilietimai priversdavo viską užmiršti. Kol neėmė erzinti.